Scenoje ir ne tik

Norite atitrūkti nuo realybės ir išgyventi kažką visai kitokio? Spektaklyje „Teiresijaus krūtys“ neegzistuoja realaus pasaulio logika. Čia moters krūtys moka skraidyti, o vyras gimdo vaikus.

Kovo viduryje Vilniaus „Lėlės“ teatre režisierius Gintaras Varnas pristatė premjerinį lėlių spektaklį suaugusiesiems „Teiresijaus krūtys“ pagal prancūzų siurrealisto Pagal G. Apolinero pjesę. Jame vaidina ne tik „Lėlės“ teatro aktoriai, bet ir G.Varno ugdytiniai Elzė Gudavičiūtė, Dovydas Stončius ir Vainius Sodeika.
Spektaklio veikėjai – realūs kadaise gyvenę menininkai. Tad spektaklis bus geriau suvokiamas išmanančiam meno istoriją ir jos personažus. Plačioji masė iš nuotraukų, ko gero, pažins tik Salvadorą Dali. Kitiems suvokimą pagilins nebent prieš spektaklį siūlomas laikraštukas „Teiresijaus žinios“, ar telefonu panaršytas „Google“, aiškinantis dadaizmo ir siurrealizmo sąvokas. O gal neverta analizuoti tų simbolių? Tiesiog leisti savo vaizduotei skristi laisvai?

Pagrindinė spektaklio mintis – moters maištas prieš gamtą ir vyrą. Moteris nebenori būti moteriška ir gimdyti vaikų. Ji nori išbandyti save įvairioje veikloje. „Mes nebeleisim mūsų skirstyti į motinas ir meilužes“, – skanduoja moterys. Na, bet kažkam reikia prisiimti moterišką vaidmenį, kad žmonija neišmirtų. Taigi moteris susikeičia vaidmenimis su vyru. Tačiau ši pagrindinė spektaklio mintis aplipinama daugybės menininkų filosofavimais. Pats spektaklis kuriamas siurrealizmo principu. Siurrealistai aukštino pasąmonę, jie siekė kurti, pasiekę nesąmoningą būklę, atsiduoti savo fantazijoms ir sapnams. Spektaklyje niekas nėra aišku. Neaišku kas vyksta, ir kaip viskas pasibaigs. Neaišku, kur vyksta veiksmas. Europietiškame Paryžiuje ar tolimajame Zanzibare? Eifelio bokštą pakeičia Gedimino pilis. Tai gal Vilniuje? Zanzibaro ministras didina mokesčius menininkams ir džiaugiasi, kad mažėja gimstamumas – nebus tiek išlaidų. Nejučia pereinama prie politikavimo ir Lietuvos politikų pašiepimo. Štai, jie visi miega. O pabaigoje spektaklio nupurškiami pesticidais. Staiga prisimeni kadaise kurtą politinį parodinį „Šėpos teatrą“. Pasirodo, tai to paties G.Varno darbas.

Kai padėtis mūsų šalyje žmonių netenkina, gal geriau gyventi savo sapnais ir svajonėmis? Gal tokią mintį režisierius nori pasakyti į spektaklį įmaišydamas ir siurrealizmą, ir realybės detales? O gal priešingai, nori pasakyti, kad dabartinis mūsų gyvenimas, kai žmonės keičia gyvenimo būdą ir net savo lytį labiau primena sapną, nei tikrovę? Pjesė parašyta dar 1903 m., o juk dabar ji atrodo itin aktuali: mažėjant vaikų gimstamumui, daugėjant netipiškos seksualinės orientacijos žmonių skaičiui.

Nepaisant to, kad mintis įvairiausiom kryptim blaško spektaklio daugiaprasmiškumas, kurio viso perkąsti negali, įdomu stebėti tą margą vaizdą, vykstantį priešais. Įdomi jau pati spektaklio scenografija. Lėlės kuriamos iš visokių nuotraukų iškarpų. Salvadoro Dali personažą atstoja didžiulė mieguistai mirksinti jo galva, o vienas iš jo paveikslų (veidas-kambarys) virsta moterimi. Popierinės lėlės keičia pavidalus, aprangą. Publiką prajuokina žybsintis lėktuvo modeliukas. O vaikų gaminimo mašina, sukurta iš daugybės plastmasinių lėlių ir visokiausių ratelių sraigtelių, iš viso veikia kažkaip kerinčiai ir bauginančiai.

Rekomenduoju:
- Tiems, kurie išmano meną, mėgsta dadaizmą ir siurrealizmą
- Tiems, kurie mėgsta parodijas
- Tiems, kurie domisi naujomis teatro išraiškos priemonėmis
- Tiems, kurie nebijo naujovių teatre ir nori pabėgti nuo kasdienybės į kitokią tikrovę.

Išgirdus, kad rodomas spektaklis „Intymi vyrų trupė „Erelis“ “, gali susidaryti įspūdis, kad tai dar viena spektaklio „Striptizo ereliai“ versija – tokios rodomos „Domino“ ir Valstybiniame jaunimo teatre. Ir tik gerokai vyresnio amžiaus teatro mėgėjai prisimins, kad pasivadinę intymia vyrų trupe „Erelis“ prieš 25-erius metus koncertuodavo būsimi Keistuolių teatro aktoriai: Robertas Aleksaitis, Darius Auželis, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava ir Darius Miniotas. Idioteatras nusprendė atgaivinti užmirštą reginį.

Tuometiniai aktorystės studentai tiesiog žaidė skaitomos liteatūros bei tautosakos motyvais ir žodžių reikšmėmis. Toks jų žaidimas-koncertas priminė vadinamąsias agitbrigadas. Ar toks spektaklio žanras gali būti aktualus šiais laikais? Be jokios abejonės. Žmonės išsiilgę sveiko intelektualaus humoro. Klasikinė lietuvių literatūra ir tautosaka jau prieš 25-erius metus jaunimui atrodė ne itin įdomi ir aktuali. Santykis su ja neaiškus ir šiais laikais. Truputis ironijos nepakenks.

Aktoriai lipdo savitas istorijas pagal „Brisiaus galą“, „Sakmę apie Juzą“ ir pasaką apie Sigutę. Istorijos sekamos žodžiu ir dainomis. Tai primena žaidimą „Pradėtą pratęsk“, kai vienas žaidimo dalyvis užrašo sakinio pradžią, o kitas turi jį pratęsti. Čia viskas atrodo labai panašiai – istorijos pasakotojas pradeda sakinį, pvz., „Sėdėjo motina prie langelio…“, o dainininkų trio pratęsia mintį: „tu, nesėdėk, mama, prie lango…“ ir pan. Taip į istoriją įtraukiama daugybė lietuvių liaudies ir senosios estrados dainų, operečių. Taip dainos naujame kontekste įgauna naujas prasmes. Žaidžiama ir žodžių prasmėmis, ypač vienodai skambančių, pvz., speneliai (krūtų ir ausų dalis), keliai (takai ir kojų dalis), iešmas (priemonė mėsai suverti ir geležinkelio dalis) ir kt. Išgirdęs sakinio pradžią žiūrovas nė neįsivaizduoja, kuo sakinys pasibaigs. Netikėta jo pabaiga sukelia juoko audrą salėje. Tiesa, kad suprastų visą humorą, žiūrovas turi būti pakankamai apsišvietęs – žinoti, kas tas Jurgis Zauerveinas, Simarono žirgas, dizaineris Juzukas (Juozas Statkevičius) ir kt. Į atnaujintą pasirodymą aktoriai įtraukia ir šios dienos aktualijų.

Be tiesiog linksmos pramogos spektaklis turi ir dar vieną pranašumą – jis žadina miegančią žiūrovo vaizduotę ir kūrybiškumą. Kadangi istorija scenoje ne vaidinama, o tik sekama-dainuojama, žiūrovo vaizduotė turi dirbti. Naujai atrastos žodžių prasmės žadina ir paties klausytojo kūrybiškumą. Ar norėtumėt pratęsti R.Aleksaičio pradėtą pasaką? Galbūt reiktų rengti tokius kūrybiškumo klubus, kaip kadaise buvo rengiamos poezijos dvikovos, kurių nariai vienas kitam atsikirsdavo eilėraščių žodžiais? Tai būtų tikrai įdomus ir prasmingas pramogavimo būdas.

Pasakysite, na ir kodėl gi šis pasirodymas pavadintas intymia trupe „Erelis“? Kas čia tokio intymaus? Žodis „intymus“ reiškia tikrai ne vien seksą. Pirminė jo reikšmė – „asmeniškas, skirtas patiems artimiausiems, draugiškas“. Būtent tokia trupė nori būti žiūrovams. Tiesa, sekso užuominų ir pajuokavimų šia tema taip pat rasite.
Erelis – gražus, didingas paukštis, tačiau lietuvių kalboje ereliu perkeltine prasme vadinamas norintis tuščiai pasipuikuoti žmogus. Tokia ironija išlaikoma ir šiame pasirodyme. Tai vienas, tai kitas aktorius uždainuoja solo partiją, o po to besipuikuojančia povyza reikalauja plojimų. Juoką sukelia ne tik tokia aktoriaus povyza, bet ir akcentuojamas personažo niekingumas, žioplumas, senumas. Aktoriai, artėjantys 50-ies metų slenksčio link, vaidina gerokai vyresnius, nei iš tikrųjų yra. Pašiepiant tokias jų savybes taip pat kuriamas humoras. Ar jau pasirengę striptizo erelius iškeisti į humoro erelius?

Rekomenduoju:
• Vyresniosios kartos žiūrovams, mėgstantiems liaudies ir senąsias estradines dainas
• Literatams ir etimologams (žodžių reikšmių aiškintojams)
• Intelektualams, ieškantiems nebanalaus humoro
• Vyresniųjų klasių jaunimui, keikiančiam klasikinę lietuvių literatūrą
• Pirmosios Keistuolių teatro kartos fanams.

Prieš 20 m. ir po:

Tarp mūsų gyvena karo dievas. Nors vaidiname teisingus ir mandagius, viduje vis tiek liepsnoja nepakantumas ir neapykanta kitiems. Vasario 16 d. Idioteatras pristatė premjerą šia tema – Dainiaus Kazlausko režisuotą spektaklį „Karo dievas“ pagal prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę.
Kai salėje užgęsta šviesos, scenoje pateka mėnulis ir sužiba žvaigždės. Tamsoje matomas tik namo kontūras. Toks vaizdelis nuteikia romantiškai. Tačiau staiga iš kamino išsiveržia dūmai ir į galvą šauna mintis – „nėra namų be dūmų“. Dar vienas simbolis – trijų beždžionėlių (nieko nematau – nieko negirdžiu – nieko nesakau) nuotraukos, šviečiančios tamsoje. Šios beždžionėlės paprastai perteikia žmogaus saviapgaulę. Žmogus nenori matyti ir girdėti blogio, nenori apie tai atvirai kalbėtis. Ši namų taisyklė netrukus bus pažeista.

Visas spektaklio veiksmas vyksta viename kambaryje, o pats spektaklio žanras primena humoristinius televizinius namų serialus. Iš pradžių humoras kuriamas iš pastebimai apsimestinio žmonių elgesio, vėliau – iš nuolat besikeičiančio santykio tarp bendraujančiųjų. Bendrauja dvi poros, susirinkusios aptarti savo vaikų elgesio. Iš pradžių jų diskusija vystosi lėtai ir bendrais atsargiais žodžiais – pagiriant gėles, pyragą, apsikeičiant informacija apie profesijas. Atvykę svečiai, trumpai aptarę reikalus, kelis kartus mėgina išeiti, bet vėl grįžta. Tokia situacija žiūrovui jau šiek tiek pradeda kelti nuobodulį, o štai tuomet viskas ir pagyvėja. Poros atsikrato bet kokio apsimetinėjimo ir mandagumo, užverda karas. Kare kaip ginklai panaudojami iki tol netyčiom išsprūdę faktai (pvz., prisipažinimas apie išmestą iš namų žiurkėną).

Tačiau įdomiausios spektaklyje tos akimirkos, kai vienos šeimos karas prieš kitą šeimą perauga į vyrų karą prieš moteris, kai vyras nebepalaiko savo moters, o palaiko vyriškąją nuomonę. Atrodo, tarsi moteryse ir vyruose būtų užkoduota ta prigimtinė kova. Tomis akimirkomis šeimos pamiršta tikrąją pokalbių kryptį ir pradeda kovoti dėl vyrų ir moterų teisių. Moterys išsako visus savo vedybinio gyvenimo skaudulius. Vis dėlto tenka pripažinti, kad moterys mažiau solidarios. Tik ką „draugiškai“ pykusios ant vyrų, jos puola keikti viena kitą. Gal kaltas moteriškas pavydas? Neveltui sudaužoma kosmetika, skirta paryškinti grožiui-moteriškam pranašumui.

Spektaklis neturi pabaigos. Laikas tiesiog stabdomas. Veikėjai lieka sėdėti ant sofos. Žiūrovui pačiam paliekama nuspręsti, kaip baigsis konfliktas. Ar kitą dieną pasirodys kriminalinė žinutė laikraštyje, ar poros sugebės išsiskirti taikiai?
Kokia spektaklio prasmė? Tiesiog pasijuokti iš komiškų situacijų, iš mūsų pačių amžinos kovos tarp žmogiškumo ir instinktų? Nes išeities nėra. Žmoguje tūno ta pykčio dalelė, noras prieštarauti, kovoti. Grįžtant prie pradžios – „Nėra namų be dūmų“, ir tai normalu. Žmogui būtina kartas nuo karto išsirėkti, išsakyti viską, kas jį erzina, tarsi išmesti savo skaudulius kaip šiukšles, kad taptum švaresnis ir geresnis. Bėda ta, kad viską atvirai išrėkdamas rizikuoji mylimą žmogų įžeisti ar dar blogiau – sužeisti. Kiek žmogus pajėgus nubrėžti ribą, sustoti, kad visko nesugadintų. Ar mumyse gyvenantis karo dievas gali leisti, kad karas baigtųsi lygiosiomis?

Mažas vaikas išgyvena etapą, kai tiki, kad visi galvoja ir nori visiškai to paties, kaip jis. Būtų taip paprasta, jei visų poreikiai, norai ir skoniai būtų tokie patys. Tik ar įdomu?

Rekomenduoju:
- Poroms, gyvenančioms kartu ne vienerius metus
- Poroms, auginančioms paauglius
- Mėgstantiems lengvus gyvenimiškus TV šou-serialus
Artima: Romano Polanskio filmas „Skerdynės“ („Carnage“, 2011) pastatytas pagal tą pačią pjesę.

Alkoholizmą galima išgydyti teatru, o smurtą – komplimentais. Netikite? Tarybiniais laikais žmonės tuo tikėjo ar bent norėjo tikėti. Ar jaučiate nostalgiją tiems laikams, kai visi kalbėjo apie moralę ir vertybes, kai per televiziją nebuvo rodoma nei smurto, nei erotikos? Tuomet visi viens kitą vadino draugais. Tuomet visas pasaulis atrodė daug mielesnis… Na tai kas, kad šiek tiek apgaudinėjome patys save…

Keistuolių teatro scenoje – naujas spektaklis „Gerbiami piliečiai“ (o gal turėtų vadintis „draugai“ (rus. „uvazajemyje tovarišči“)?. Spektaklis pastatytas pagal Michailo Zoščenkos (1913 – 1958) kūrybą. Šis dramaturgas mėgo rašyti trumpas satyrines istorijas. Iš tokių istorijų sudarytas ir naujasis spektaklis, kuriame vaidina jaunoji Keistuolių teatro karta, o prie režisūros dirbo net keturi teatro aktoriai-režisieriai: Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Vaidotas Žičkus ir Ieva Stunžytė.

Scenoje vyksta diskusija, kuri iliustruojama vaidinamomis situacijomis. Tokio stiliaus spektaklis Lietuvoje nėra naujiena. Bene pirmasis tokį spektaklį-agitaciją pristatė Cezaris Graužinis – „Drąsi šalis“. Tame spektaklyje aktoriai analizavo ir pavyzdžiais iliustravo tautinio identiteto sąvoką. Šįkart spektaklyje mėginama išsiaiškinti, kaip nugalėti visuomenės ydas. Tarybų Sąjungos laikais visuomenė buvo ypač agituojama atsikratyti ydų. Žmonės tikėjo, kad visi kartu gali vienas kitam padėti išrauti įsigalėjusį alkoholizmą, smurtą. Netikite? Pavyzdžiui, alkoholizmą galima išgydyti menu. Vienas vyriškis, pradėjęs lankytis teatre, nustojo gerti. Tiesa, tik sekmadieniais, t.y., tomis dienomis, kai eidavo į teatrą. Tiesa, kartais sekmadieniais ir neidavo į teatrą, nes užgerdavo. Tokiu satyriniu vaizdeliu pajuokiamos naivios pastangos. Beje, teatras ne tik kad neišgydo alkoholizmo, teatre netgi girtaujama. Kartą vaidindami spektaklyje aktoriai nusprendžia gerti tikrą vyną, kad būtų lengviau įtikinti žiūrovą (o gal tai tik pasiteisinimas?). Beje, gal tuo norima pašiepti ir OKT spektaklį „Dugne“, kurio metu aktoriai geria degtinę ir jos siūlo žiūrovams.

Na, o kaip galima išgydyti smurtavimą? Gal komplimentais? Juokinga stebėti, kaip nuolat apgirtusi pora pradeda sakyti vienas kitam komplimentus apie gražias akis ir šypseną. Nieko keisto, kad komplimentai baigiasi, ir prasideda keiksmai…

Kodėl žmonės apskritai linkę smurtauti? Kodėl važiuojantį netinkamoje vietoje dviratininką visi iškart aprėkia ir net primuša? Nejau negalima jo gražiai užkalbinti, paklausti – gal nepastebėjai, kad važiuoji ten, kur draudžiama, gal užsisvajojai?

Daugybė komiškų satyrinių situacijų žiūrovą prajuokina ir skatina susimąstyti. Įdomu stebėti, kaip tie patys aktoriai įsigyvena į skirtingus personažus. Visus ypač prajuokina jauna aktorė Judita Urnikytė. Publika leipsta juokais vien nuo jos grimasų. Ji sugeba įtikinamai suvaidinti ir mušeiką berniūkštį, ir lengvabūdę švepluojančią damą.

Tylos minutes tarp istorijų užpildo muzika iš rusiškų kino filmų: „Kaukazo belaisvė“, „Brilijantinė ranka“, „Aš žygiuoju po Maskvą“, „Raktas be teisės perduoti“ ir kt. Vyresnioji karta šiuos filmus prisimins su šypsena veide.

Rekomenduoju:
- Tiems, kurie svajoja apie tobulą dorą visuomenę.
- Tiems, mėgsta satyrą ir parodijas.
- Tiems, jaučia nostalgiją tarybiniams laikams ir seniems geriems rusiškiems filmams.

Tiems, kuriems patiko spektaklis, rekomenduoju perskaityti:
Michailo Zoščenkos istorijas iš serijos „Baisus pasaulis“>>
Pasiklausyti:
Spektaklyje skambančią Bulato Okudžavos dainą>>

Pirmą kartą Oskaro Koršunovo pastatytą „Ugnies veidą“ žiūrėjau per premjerą, 2000-aisiais. Tuomet pati dar buvau pavėluoto brendimo paauglė, dabar jau esu tėvų pusėje, tad požiūris į spektaklį visai kitoks. Tuomet spektaklis mane šokiravo nemažiau, nei 1999 m. matytas „Shopping and Fucking“. Abu spektakliai rodomi mažoje erdvėje ir kėsinasi į žiūrovą (vienas veikėjas sėdi tarp publikos). Abu spektakliai atvirai demonstruoja žiaurią realybę, kurios aš tuomet tikrai nebuvau pasiruošusi priimti. „Ne, tai ne Lietuvos realybė, tai tik filmas scenoje. Na, gal kažkur Amerikoj tokie dalykai ir vyksta, bet ne pas mus“, – galvojau tuomet. Tuomet tiesiog buvau naivi. Tuomet neskaičiau kriminalinio skyriaus laikraštyje. Dabar taip pat neskaitau, tačiau mane vis tiek pasieka žinutės apie padegėjus ir tėvažudžius.

Spektaklio premjeroje Gytis Ivanauskas tebuvo antrojo kurso studenčiokas, sužavėjęs visus savo debiutu. Jam net nereikėjo stengtis suvaidinti paauglio, jis pats buvo paauglys. Po 12-kos metų – Gytis jau patyręs aktorius. Neįmanoma nesižavėti, kaip jis visas pasineria į vaidmenį. Iš jo akių veržiasi tikėjimas Kurto ugnies filosofija. Akimirką net tampa baisu pagalvojus, kaip aktorius sugeba taip giliai įsijausti į vaidmenį, o vėliau jo atsikratyti.

Kurto seserį Olgą vaidinanti Rasa Samuolytė scenoje, kaip visuomet, lengvai tampa mergaite. Jos vaikiškas balsas ir net motinystės, regis, nepakeistas kūnas tiesiog sutvertas tokiems vaidmenims. Dainius Gavenonis (vaidina Paulį) iš visų, ko gero, pasikeitęs labiausiai. Jo žilsterėję plaukai išduoda, kad jis nebe tas jaunuolis, lakstantis motociklu. Dabar jis tikrai tinka į draugus Olgos tėvui. O Rasos ištarti žodžiai „Nenoriu aš už tavęs ištekėti. Ir nenoriu nuo tavęs vaikų“ sukelia šypseną žinant, kad aktoriai realiame gyvenime jau yra vedę ir turi sūnų. Tačiau tik žinant. Teatro kritikai pasakys, kad esu netaktiška tai rašydama – aktorių ir spektaklio veikėjų tapatinti negalima. Bet šiek tiek žinodama apie aktorių asmeninį gyvenimą, aš tik dar labiau žaviuosi jų gebėjimu atsiriboti nuo realybės ir įsijausti į spektaklio personažus. O Rasos-Dainiaus-Gyčio meilės trikampiu teatro scenoje (ne gyvenime!) visuomet mėgaujuosi (pvz., spektaklyje „Romei ir Džuljeta“). Jiems puikiai sekasi vaidinti drauge.

Na bet – stop. Dabar tik apie spektaklį. Pavadinčiau jį kriminaline komitragedija. Iš pradžių jis prasideda kone kaip buitiška šeimyninė komedija. Humoras kuriamas iš absurdiškų situacijų. Pvz., tėvas naktį skaito laikraštį, nes ryte jis jau bus pasenęs. Olga prašo brolio eiti miegoti į savo lovą, nes šis apseilės jai pagalvę. Po truputį humoras supainiojamas su tragizmu. Nuogas Paulis, prisidengęs apdegusiu šalmu, visiems kelia juoką, tačiau po ta išdaiga slypi gresianti tragedija.

Kas yra normalu ir kur prasideda nenormalumas? Šeimos nariai turi būti atviri vienas kitam, bet gal mamai prausiantis vertėtų užsirakinti duris, kad neužeitų sūnus. Gerai, kai sesuo ir brolis myli vienas kitą, bet kur tos meilės riba, kad ji neperaugtų į kūnišką meilę? Kone kiekvienas berniukas vaikystėje yra ką nors iškrėtęs, tad sūnaus sudegintas negyvas strazdas tėvui taip pat neatrodo pavojingas dalykas. Tėvas skaito laikraštį ir stebisi kriminaliniu pasauliu, nematydamas to, kas dedasi jo pašonėj (jo vaikai bučiuojasi, o sūnus dvokia benzinu). Kaip laiku pastebėti ribą ties grėsme?

Į tą keistą komedijos ir tragedijos derinį įpainiojama filosofija. Paaugliai išgyvena brendimą – gimimas ir gyvenimas jiems atrodo atgrasus. Kurtas maištauja prieš pasaulį jį degindamas. Jis turi savo deginimo religiją. Tarsi pasiaukodamas savo dievui – ugniai, jis nusidegina veidą.

Spektaklyje blogos pabaigos grėsmė tai padidėja, tai vėl prigęsta. Paauglių mama pradeda svarstyti, kad gal vaikai tik žaidžia, ir žiūrovas akimirką tuo taip pat patiki. Nors tai, ko gero, tėra tik žmogaus egoistiškumo pavyzdys – motina žiūri tik savo norų ir visa tai, ką daro jos vaikai, ji suvokia kaip veiksmus jos ir tėvo labui (vaikų išdaigos juos suartina).

Galiausiai, ateina laikas paskutinei scenai. Kurtas mėto daiktus ir laisto juos benzinu. Kažkas sušnabžda – „jie tikrai uždegs sceną?!“ Viskas atrodo taip įtikinamai. Dar prieš minutę Gytis-Kurtas liepė visiems iš čia nešdintis. Dabar jis užsipila ant galvos benzino baką ir salėje pasklinda stiprus benzino kvapas…
Kai viskas baigiasi ir po akimirksnio tamsos vėl uždegiamos šviesos, aktoriai sėdi ant sofutės taip, kaip sėdėjo spektaklio pradžioje. Žiūrovai sėdi priešais juos be žado suakmenėję. Suvokiu, kad jau metas stotis ir ploti, tačiau mano rankos ir manęs nebeklauso. Tik po keleto minučių kažkas išdrįsta pažeisti tylą.

Kaip spektaklis atrodė prieš dešimtmetį, galite pasižiūrėti internete:
Tačiau gyvas vaizdas nepalyginamai stipresnis.

Rekomenduoju:
- Mėgstantiems juodąjį humorą.
- Mėgstantiems kriminalinius ir psichologinius filmus.
- Nebijantiems aštrių žodžių ir vaizdų.
- Tėvams, auginantiems paauglius.

Kokia tavo profesija? – Kurjeris. Kur tu dirbi? – Tarptautinėje labdaros organizacijoje. Taip apie savo darbą kalba Kalėdų senelis. Jis daugiau nei 500 metų dirba nemokamai be jokių atostogų, nes net vasarą vadovauja elfams, gaminantiems žaislus. O dar elfai lyg tyčia paskelbia streiką ir grasina emigruoti į savo gimtąjį Juodąjį mišką Italijoje.

Visi laukia Kalėdų senelio dovanų, bet, ar susimąsto, kaip jis pats gyvena? Nejaugi jis niekad neserga? Nejau jo nuotaika visuomet gera? Vilniaus kamerinis teatras kviečia pažvelgti į Kalėdas kitaip spektaklyje „Kalėdinės atostogos Havajuose arba Gelbėkime Kalėdas kartu!“ Kalėdų senis čia visai ne mistinė būtybė, o visiškai realus asmuo. Jis nusirengia savo raudoną paltą, nusiima dirbtinę barzdą (lieka su tikrąja barzdele) ir gyvena savo namuose kaip bet kuris kitas pagyvenęs žmogus. Jis turi spręsti elfų problemas. Jis išgyvena dėl piktų vaikų laiškų. Jis pavargsta nuo darbų ir užsigeidžia atostogų Havajuose. Jis eina pas psichoanalitiką, kuris padėtų jam kovoti su pykčiu.

Suaugusieji žiūrėdami šį spektaklį juoksis iš tokių pasakos ir realaus gyvenimo paralelių, mūsų gyvenimo ironizavimo. Į vaikus orientuotas humoras paprastesnis – tai įvairūs Kalėdų senio ir elfų žaidimai, išdykavimai. Linksmi patys elfų personažai – vienas iš jų nuolat snaudžia (prie peties net prisisiuvęs pagalvę), elfė mergaitė nuolat čiaudo ir erzina Kalėdų senį savo švilpyne.

Tačiau už daugybės suaugėliškų ir vaikiškų juokų slepiasi kur kas gilesnė spektaklio prasmė. Kokia Kalėdų prasmė? Vien dovanos? Į spektaklį įterpiami dar keli minispektakliukai – scenos prie eglutės Kalėdų rytą. Vaikai nepatenkinti gautomis dovanomis. Ar jie bent mėgina įsivaizduoti, ką jaučia Kalėdų senelis? Juk jis skaitė jų laiškus, ruošė dovanas, jas išvežiojo, o vaikai to viso jo rūpesčio neįvertino. Tai spalva, tai dar kažkas netinka arba per tą laiką persigalvojo, nebenori prašytų dovanų, užsimanė kažko kito. Jei net ir apsidžiaugė Kalėdų rytą, tai pažais prašytais žaislais ir po kurio laiko numes. Gal tų dovanų visai nereikia?

Eglutė skarota, eglutė žalia.
Padėjau granatą, eglutės nėra, - tokius eilėraščius seneliui rašo šiuolaikiniai vaikai.

Šis spektaklis ne tik duos daug progų pasijuokti, bet ir padės išmokti labiau branginti Kalėdas. O jos kur kas brangesnės už kitas metų šventes ir net atostogas Havajuose.
Pabaigai, prisiminkime seną gerą animacinį filmuką apie Kalėdų senelį, kuris taip pat užsimanė atostogų vasarą:

Vyrai nudriskusiais drabužiais su peiliais rankose. Purvina gatvė, šiukšliadėžė ir joje nugaišusi žuvėdra… Taip prasideda Vilniaus mažajame teatre rodomas vaikiškas spektaklis „Mama katinas“! Ar tikrai tokius reginius reikia (galima?) rodyti vaikams? Iš pirmo žvilgsnio tai panašiau į kriminalinį filmą, nei į vaikišką spektaklį. Kaip per kriminalinį filmą, norisi uždengti vaikui akis, kai vyrai puola vieni kitus peiliais. Kai nugaišta žuvėdra, norisi pameluoti, kad ji išskrido, nenorint vaiko liūdinti, tačiau scenoje vaizduojamos jos laidotuvės nepalieka tokios išeities.

Spektaklio režisierius Evaldas Jaras šįkart nutarė surizikuoti – pastatyti spektaklį vaikams be vaikiškam spektakliui būdingų dalykų: lipšnumo, vaikiškos aktorių aprangos, mažybinių žodelių, dainelių ir pan. Spektaklyje vaidinantys jaunosios teatro kartos aktoriai (J.Bareikis, L.Pobedonoscevas, R.Cicėnas), patys auginantys mažus vaikus, teigia, kad šiuolaikiniai vaikai puikiai supranta suaugusiųjų kalbą ir su jais visai nereikia kalbėti kitaip, nuo jų nereikia slėpti realybės.

Taigi scenoje siaučia purvinų gatvės katinų mafija, dėl vietos šalia restorano kovoja dvi katinų grupuotės katinų. Kiekvienas katinas-vyras turi savitą charakterį, kurį atspindi ir jo išvaizda: griežtasis pulkininkas, vilkintis karinį švarką su antpečiais (Jokūbas Bareikis); impulsyvus temperamentingas jo sekretorius, apnuogintomis tatuiruotomis rankomis (Leonardas Pobedonoscevas); nerūpestingas susivėlęs daktaras su išrauta akimi (Mantas Vaitiekūnas); tingus ir ramus naminis katinas Zorbas, vilkintis „Pumos“ sportinę aprangą (Andrius Bružas) ir kt. Regis, nieko katiniško jie ir neturi, tik prikabintas uodegas. Vis dėlto, ne. Vyriškas pavidalas stebėtinai suderinamas su katinišku elgesiu – kaip katinai jie laižosi kailius, kasosi nugaras, blusinėjasi, ir tuo pačiu metu išlieka labai vyriški.

Paprastai manoma, kad vaidinti vaikiškame spektaklyje aktoriams lengviau, nei skirtame suaugusiesiems. Nereikia tiek pastangų įsijausti į vaidmenis, pakanka persirengti ir lipšniai kalbėti. Šis spektaklis griauna tokį stereotipą. Aktoriai turi dar sunkesnę užduotį – įsigyventi į dvilypius vyrų-katinų vaidmenis. Vaikai turi pažinti veikėjus iš jų elgesio, ne iš aprangos. Vos pamatę aktorius scenoje, mažieji žiūrovai puola klausinėti – „kas čia? Gal žiurkės? O gal katinai?“ Po akimirkos abejonės išsisklaido, iš aktorių elgesio jie atpažįsta katinus. Kiek lengviau pažinti žuvėdrą – iš oranžinių kojų su plėvėmis ir baltučio balerinos sijono. Tokias kojas turi ir storulis žuvėdriukas, vilkintis dryžuotus jūreivio marškinėlius. Taip jau nutinka, kad gatvės katinų mafija apsiima globoti žuvėdriuką. Tada tie baisūs katinai po truputį pradeda atrodyti visai ir ne baisūs, nes išryškėja geras jų būdas.

Jei nesate konservatyvūs tėvai ir patys mėgstate teatrą, jūsų šeimai šis spektaklis turėtų patikti, nes kiekvienas šeimos narys jį matys kiek kitaip. Vyras su šypsena stebės mafijos gyvenimo parodiją. Žmona žavėsis vyriškais katinais, jų graikiškais šokiais ir vyriškais bučinukais (katinai nuolat bučiuojasi italų mafijos nariams būdingais bučiniais į skruostus). Vaikai juoksis iš katinų elgsenos ir susirūpinę stebės žuvėdriuko gyvenimo istoriją. Ir tie peiliai galbūt daugiau išgąsdins mamas, nei vaikus, kurie jas nuramins – „bet čia gi ne peiliai, čia katinų nagučiai!“ Taigi jums spręsti, ar jau esate pasiruošę su vaikais kalbėtis suaugusiųjų kalba.

Rekomenduoju:
- šiuolaikiškiems jauniems tėvams
- vaikams nuo 7-erių (nors rašoma, kad skirta nuo 5-erių), ypač berniukams.

Vilniaus kamerinis teatras artėjant Kalėdoms pristatė premjerą – miuziklą pagal I.Šeiniaus romaną „Kuprelis“. Spektaklį režisavo kino režisierius Raimundas Banionis, muziką kūrė kompozitorius Jonas Sakalauskas, chorui vadovavo Lietuvos kamerinio orkestro dirigentas Vytautas Lukočius.

Tikrą miuziklą, kurio aktoriai kartu yra ir dainininkai, ir šokėjai, Lietuvoje pamatyti tikrai reta. Vilniaus kamerinis teatras pristato jau antrą tokį. Pirmasis – „Mirtinas bučinys“ buvo amerikietiškojo stiliaus ir humoro, o „Kuprelis“ dvelkia senąja gerąja lietuvių dvasia. Scenoje liaudies ritmais ir šokio žingsneliais sukasi I.Šeiniaus romano veikėjai. Jie kalba senovine kalba, eiliuotu romano tekstu ir dainuoja liaudies dainas. Čia nuskamba patriotinės idėjos. Gundė nusprendžia sugiedoti bažnyčioje lietuviškai, nors iki šiol buvo giedama tik lenkiškai. Ji įsimyli lenką, bet pareiškia, kad netekės už jo, kol šis neišmoks lietuviškai. Gundės tėvas platina draudžiamą lietuvišką spaudą. Viskas čia labai lietuviška, netgi Kurpelio meilė – rami, nuolanki (jis lengvai atleidžia mylimajai neištikimybę). Ir spektaklio nuotaika tokia pati rami, melancholiška. Pirmojoje dalyje viskas vystosi labai lėtai. Tą ramią romantinę nuotaiką tik retkarčiais prablaško dainininkės Martos Lipčienės vaidinama mergaitė. Prajuokina jos nesugebėjimas dainuoti bažnyčios chore, vaikiškas pyktis ir pavydas.

Kuprelį vaidina realybės šou „Dangus“ išgarsėjęs, neseniai miuziklo studijas Anglijoje baigęs Vaidas Baumila (tiesa, numatyta, kad kartais jį keis Jokūbas Bareikis). Savo vaidmenį jis atlieka nepriekaištingai – ir kaip dainininkas, ir kaip aktorius. Tik publiką įtikinti, kad yra negražus ir kuprotas, jam tikrai nesiseka. Tačiau greičiausiai to ir nesiekiama, nes, visų pirma, norima akcentuoti vidinį Kuprelio grožį.

Dainininkė Ingrida Žiliūtė – tobula Gundė. Ir savo moteriška figūra, ir žibančiomis koketuojančiomis akimis, ir, žinoma, balsu. Balso grožis ypač išryškinamas, kai bažnyčios chore šalia mėgina dainuoti kitos merginos (beje, Martai Lipčienei tenka nelengvas uždavinys suvaidinti, kad nemoka dainuoti).

Smagu klausytis dainų, kai visa muzika gimsta čia pat, gyvai. Šalia scenos muzikantai groja fortepijonu, kanklėmis, smuiku, birbyne, kontrabosu, būgnais. Įdomu tai, kad kartais fortepionistę pakeičia Vaidas Baumila, o fortepijonas tuomet virsta bažnytiniais Kuprelio vargonais.

Ar I.Šeiniaus „Kuprelis“ gali tapti tokiu pat populiariu miuziklu kaip K.Borutos „Baltaragio malūnas“? Po malūno sparnais prie miltų maišo palinkęs Kuprelis, scenoje besisukančios poros, malūno sparnai nuo pirmų akimirkų primena būtent šį kūrinį, tačiau šįkart istorija visai kita. Tik viskas vis tiek sukasi apie meilę, kuri tokia stipri ir romantiška todėl, kad sunkiai pasiekiama. Romantiškumo įspūdį dar labiau sustiprina dainavimas ir kalbėjimas eilėmis.

Rekomenduoju:

- Mėgstantiems romantiką ir meilės istorijas
- Patriotams ir istorijos vertintojams
- Moksleiviams, kurie kaip tik pagal mokyklinę programą skaito I.Šeiniaus „Kuprelį”.

Pirmadienio vakarą prie Ūkio banko arenos tokia grūstis, kad nesupranti, kas čia vyksta. Gal atvyko kokios garsenybės? Ne, tai tik „Idioteatro“ spektaklis „Boeing Boeing“. Gal visi pasiilgo iš TV ekranų neseniai dingusių Giedriaus Savicko ir Ramūno Cicėno, uždarius laidą „Dar pažiūrėsim!“? O gal paties šio spektaklio, Vilniuje rodomo itin retai?

Be galo spalvinga scena iš karto nuteikia linksmai ir šiltai (ypač, kai lauke vien pilkos spalvos ir lyja). Kaip smalsus vaikas stebi žibančias skirtingų spalvų duris, mėgindamas nuspėti, kas už jų. Nustembi, kai iš sienos staiga išlenda baras; kai pasikeičia ant sienos kabantis portretas. Tai tik nuoroda į paslaptis, kurios slepiasi šiuose namuose.

Kiekvienas vyras pasvajoja turėti kelias moteris vienu metu, bet viduje, ko gero, supranta, kad ir vienos moters kartais būna per daug (dėl jos užgaidų, kalbų ir t.t.). Toks vieno vyro žaidimas-eksperimentas ir vyksta scenoje. Prašom, vyrai, pažaiskim, pasvajokim. Tik, ar ilgai toks žaidimas gali trukti? Lauki, kada viskas išaiškės, kada prasidės moteriškos ašaros, o gal riksmai, plekšnojimai per veidą. Tačiau to nenutinka. Nes tai ne meksikietiškas serialas. Tai nerūpestinga komedija (nors ir pamokanti), kurioje dramatizmui ne vieta. Viskas baigiasi stebėtinai gerai, kaip pasakoje su laiminga pabaiga. Tarsi likimas sudėliotų viską į savo vietas. Tada supranti, kad pjesės autorius siužetu perteikia visą gyvenimą, o ne vieną jo akimirką. Per savo gyvenimą patys nuolat keliaujame kaip tos stiuardesės – keičiame savo veiklą, pomėgius, susirandame vis naujų partnerių, tol, kol pagaliau sutinkame tą, su kuriuo liekame gyventi kartu. Tuomet kelionė nutrūksta. Tuomet atsiranda noras susikurti kažką savo, pasistatyti savo namą, kad ir iš degtukų dėžučių.

Spektaklio metu publika „lūžta“ nuo visokiausių juokelių, daugiau primenančių TV šou ir kino komedijų stilių, nei rimtą teatrinį humorą. Kai kam spektaklis gali pasirodyti visiškai lėkštas, o aktorių (ypač merginų) vaidyba pernelyg artistiška, nenatūrali. Tačiau spektaklio stilius pateisina tokį pasirinkimą. Tai žaidimas. Gyvenimo ir naivių mūsų svajonių parodija. O man asmeniškai labiausiai patiko žaidimas spalvomis. Spalvotos švytinčios durys. Neįtikėtinai vienu raštu suderinta Roberto apranga, kad net juokinga jį tokį matyti. Spalvinga stiuardesių apranga ir jos derinimas prie lagaminėlių bei pagalvėlių – kiekvienos merginos lagaminėlis yra tokios spalvos kaip ir viena iš namuose esančių pagalvių (radona, mėlyna, oranžinė).

Rekomenduoju:
- Norintiems pabėgti nuo pilkos kasdienybės į spalvingą fantazijų ir aistrų pasaulį.
- Mėgstantiems lengvą humorą.
- Vyrams, svajojantiems apie kelias merginas.
- Poroms, norinčioms pažadinti užsnūdusius jausmus ir aistras.

Dievas iš aukštybių muša būgnais ir kviečia svaigintis: „reikia visada būti girtam!“ Žmonės apačioje vaidina tarsi cirke ir abejoja savo norais. Tokioje aplinkoje atsiduri atėjęs į G.Ivanausko premjerą „Marko (Kavolių kabaretas)“.

Lapkričio 5 ir 6 dienomis Gytis Ivanauskas pristatė premjerą – pirmą jo režisuotą ne šokio spektaklį „Marko (Kavolių kabaretas)“. Menų spaustuvės Juodojoje salėje šįkart žiūrovai susodinami ratu. Veiksmas vyksta viduryje, tarsi cirko arenoje. Keturių žmonių kabaretas pataikauja ir leidžia iš savęs tyčiotis žiūrovams, jų pasirodymas – cirkas. Tai perteikiama visiškai tiesiogiai – jie vaidina klouną ir beždžionėlę, jie išeina į sceną apsiklijavę veidus blizgučiais.

Spektaklis pastatytas teatras teatre principu. Kai kabareto pasirodymai baigiasi, keturi žmonės gyvena savo gyvenimą. Vyrams neduoda ramybės klausimai: ką veikti gyvenime? (Šį klausimą sau užduoda Marko). Ar verta vesti? (mąsto Kovalskis). Moterims rūpi tik meilė: ar jis mane dar myli? To klausia savo svajonėse paskendusi Silvija. Tuo suabejojusi mylimąji palieka Madam.

Kas mes esame? Vaidiname gyvenimą ar gyvename savo įsivaizduojamose svajonėse? Vesti ar nevesti? Dirbti ne itin mėgiamą darbą ar nedirbti? Gyventi, kaip gyvenasi, ar viską mesti ir ieškoti laimės kažkur kitur? Iš tiesų kiekvienas žmogus laisvas kaip drugelis, bet ta apsisprendimo laisvė tampa našta ir paralyžuoja jo sparnus. Ši mintis spektaklyje perteikiama drugelio simboliu. Kai Kovalskis svarsto, ar verta vesti, Madam pasyviai groja gitara ir dainuoja „I’m a butterfly, but i can’t fly“. Akimirką tarsi iš sapno atskrenda drugelių-šokėjų burys, praplasnoja ir palieka spektaklio veikėjus spręsti, ką daryti su savo laisve.

Vaidinimą retkarčiais vis pertraukia aukštybėse (virš scenos ir virš žiūrovų) sėdintis Dievas tyro vaiko
pavidalu – berniukas muša būgnus ir dalijasi išmintimi. Tiesa, jo patarimai ne moralizuojantys, o daugiau hedonistiniai, jis kalba Šarlio Bodlero eilėmis: „Reikia visada būti girtam. Svaiginkitės be paliovos ! Vynu, poezija, dorybe - kiekvienas savaip“ .

Spektaklyje susipina daugybė teatro žanrų: vaidyba, šokis, parodija, gyvai atliekama muzika (gitara, būgnai). Tie skirtingų žanrų susipynimai stebina ir kartu žavi. Įspūdinga scena, kai Marko šoka su sesers išrinktuoju Kovalskiu, neva mokydamas jį vestuvinio valso. Jų šokyje matyti ir šokio (valso, tango) elementai, kartu juo perteikiama ir kova. Iš susikaupimo žiūrovus vis išmuša būgnais trinktelėjęs Dievas.
Kaip dauguma šiuolaikiškų spektaklių, ir šis nėra atsietas nuo publikos, kėsinasi į žiūrovą. Kai kabareto dalyviai baigia savo vaidinimus ir pradeda juos aptarinėti, dažnai pasijunti taip, tarsi spektaklis baigėsi, o dabar vyksta bendras jo aptarimas su žiūrovais. Kartais net norisi pašokti iš vietos ir pareikšti savo nuomonę. Kai Gytis Ivanauskas vaidina beždžionėlę ir pakviečia kartu nusifotografuoti, iš pradžių tiesiog lūžti juokais nuo tokios parodijos, bet vėliau užsimanai nusifotografuoti, nes nesi už stiklo sienos, pats dalyvauji spektaklyje (realybėje?). Visi žiūrovai kartu yra ir aktoriai – jie kabareto pasirodymus stebinti publika.

Rekomenduoju:
- Moterims svajoklėms (Silvijos gražaus gyvenimo svajonės tikrai bus daugumai artimos, taip pat ir ideali, dangų siekianti vestuvinė suknelė)
- Ne tik moterims. Nors Kovalskį vaidinantis Darius Gumauskas rekomenduoja spektaklį tik moterims, bet ne vyrams, nenorėčiau sutikti. Daugybė vyrų spektaklį stebėjo susikaupę ir garsiau nei moterys juokėsi iš jo ironijos.