Scenoje ir ne tik

Kokia tavo profesija? – Kurjeris. Kur tu dirbi? – Tarptautinėje labdaros organizacijoje. Taip apie savo darbą kalba Kalėdų senelis. Jis daugiau nei 500 metų dirba nemokamai be jokių atostogų, nes net vasarą vadovauja elfams, gaminantiems žaislus. O dar elfai lyg tyčia paskelbia streiką ir grasina emigruoti į savo gimtąjį Juodąjį mišką Italijoje.

Visi laukia Kalėdų senelio dovanų, bet, ar susimąsto, kaip jis pats gyvena? Nejaugi jis niekad neserga? Nejau jo nuotaika visuomet gera? Vilniaus kamerinis teatras kviečia pažvelgti į Kalėdas kitaip spektaklyje „Kalėdinės atostogos Havajuose arba Gelbėkime Kalėdas kartu!“ Kalėdų senis čia visai ne mistinė būtybė, o visiškai realus asmuo. Jis nusirengia savo raudoną paltą, nusiima dirbtinę barzdą (lieka su tikrąja barzdele) ir gyvena savo namuose kaip bet kuris kitas pagyvenęs žmogus. Jis turi spręsti elfų problemas. Jis išgyvena dėl piktų vaikų laiškų. Jis pavargsta nuo darbų ir užsigeidžia atostogų Havajuose. Jis eina pas psichoanalitiką, kuris padėtų jam kovoti su pykčiu.

Suaugusieji žiūrėdami šį spektaklį juoksis iš tokių pasakos ir realaus gyvenimo paralelių, mūsų gyvenimo ironizavimo. Į vaikus orientuotas humoras paprastesnis – tai įvairūs Kalėdų senio ir elfų žaidimai, išdykavimai. Linksmi patys elfų personažai – vienas iš jų nuolat snaudžia (prie peties net prisisiuvęs pagalvę), elfė mergaitė nuolat čiaudo ir erzina Kalėdų senį savo švilpyne.

Tačiau už daugybės suaugėliškų ir vaikiškų juokų slepiasi kur kas gilesnė spektaklio prasmė. Kokia Kalėdų prasmė? Vien dovanos? Į spektaklį įterpiami dar keli minispektakliukai – scenos prie eglutės Kalėdų rytą. Vaikai nepatenkinti gautomis dovanomis. Ar jie bent mėgina įsivaizduoti, ką jaučia Kalėdų senelis? Juk jis skaitė jų laiškus, ruošė dovanas, jas išvežiojo, o vaikai to viso jo rūpesčio neįvertino. Tai spalva, tai dar kažkas netinka arba per tą laiką persigalvojo, nebenori prašytų dovanų, užsimanė kažko kito. Jei net ir apsidžiaugė Kalėdų rytą, tai pažais prašytais žaislais ir po kurio laiko numes. Gal tų dovanų visai nereikia?

Eglutė skarota, eglutė žalia.
Padėjau granatą, eglutės nėra, - tokius eilėraščius seneliui rašo šiuolaikiniai vaikai.

Šis spektaklis ne tik duos daug progų pasijuokti, bet ir padės išmokti labiau branginti Kalėdas. O jos kur kas brangesnės už kitas metų šventes ir net atostogas Havajuose.
Pabaigai, prisiminkime seną gerą animacinį filmuką apie Kalėdų senelį, kuris taip pat užsimanė atostogų vasarą:

Vyrai nudriskusiais drabužiais su peiliais rankose. Purvina gatvė, šiukšliadėžė ir joje nugaišusi žuvėdra… Taip prasideda Vilniaus mažajame teatre rodomas vaikiškas spektaklis „Mama katinas“! Ar tikrai tokius reginius reikia (galima?) rodyti vaikams? Iš pirmo žvilgsnio tai panašiau į kriminalinį filmą, nei į vaikišką spektaklį. Kaip per kriminalinį filmą, norisi uždengti vaikui akis, kai vyrai puola vieni kitus peiliais. Kai nugaišta žuvėdra, norisi pameluoti, kad ji išskrido, nenorint vaiko liūdinti, tačiau scenoje vaizduojamos jos laidotuvės nepalieka tokios išeities.

Spektaklio režisierius Evaldas Jaras šįkart nutarė surizikuoti – pastatyti spektaklį vaikams be vaikiškam spektakliui būdingų dalykų: lipšnumo, vaikiškos aktorių aprangos, mažybinių žodelių, dainelių ir pan. Spektaklyje vaidinantys jaunosios teatro kartos aktoriai (J.Bareikis, L.Pobedonoscevas, R.Cicėnas), patys auginantys mažus vaikus, teigia, kad šiuolaikiniai vaikai puikiai supranta suaugusiųjų kalbą ir su jais visai nereikia kalbėti kitaip, nuo jų nereikia slėpti realybės.

Taigi scenoje siaučia purvinų gatvės katinų mafija, dėl vietos šalia restorano kovoja dvi katinų grupuotės katinų. Kiekvienas katinas-vyras turi savitą charakterį, kurį atspindi ir jo išvaizda: griežtasis pulkininkas, vilkintis karinį švarką su antpečiais (Jokūbas Bareikis); impulsyvus temperamentingas jo sekretorius, apnuogintomis tatuiruotomis rankomis (Leonardas Pobedonoscevas); nerūpestingas susivėlęs daktaras su išrauta akimi (Mantas Vaitiekūnas); tingus ir ramus naminis katinas Zorbas, vilkintis „Pumos“ sportinę aprangą (Andrius Bružas) ir kt. Regis, nieko katiniško jie ir neturi, tik prikabintas uodegas. Vis dėlto, ne. Vyriškas pavidalas stebėtinai suderinamas su katinišku elgesiu – kaip katinai jie laižosi kailius, kasosi nugaras, blusinėjasi, ir tuo pačiu metu išlieka labai vyriški.

Paprastai manoma, kad vaidinti vaikiškame spektaklyje aktoriams lengviau, nei skirtame suaugusiesiems. Nereikia tiek pastangų įsijausti į vaidmenis, pakanka persirengti ir lipšniai kalbėti. Šis spektaklis griauna tokį stereotipą. Aktoriai turi dar sunkesnę užduotį – įsigyventi į dvilypius vyrų-katinų vaidmenis. Vaikai turi pažinti veikėjus iš jų elgesio, ne iš aprangos. Vos pamatę aktorius scenoje, mažieji žiūrovai puola klausinėti – „kas čia? Gal žiurkės? O gal katinai?“ Po akimirkos abejonės išsisklaido, iš aktorių elgesio jie atpažįsta katinus. Kiek lengviau pažinti žuvėdrą – iš oranžinių kojų su plėvėmis ir baltučio balerinos sijono. Tokias kojas turi ir storulis žuvėdriukas, vilkintis dryžuotus jūreivio marškinėlius. Taip jau nutinka, kad gatvės katinų mafija apsiima globoti žuvėdriuką. Tada tie baisūs katinai po truputį pradeda atrodyti visai ir ne baisūs, nes išryškėja geras jų būdas.

Jei nesate konservatyvūs tėvai ir patys mėgstate teatrą, jūsų šeimai šis spektaklis turėtų patikti, nes kiekvienas šeimos narys jį matys kiek kitaip. Vyras su šypsena stebės mafijos gyvenimo parodiją. Žmona žavėsis vyriškais katinais, jų graikiškais šokiais ir vyriškais bučinukais (katinai nuolat bučiuojasi italų mafijos nariams būdingais bučiniais į skruostus). Vaikai juoksis iš katinų elgsenos ir susirūpinę stebės žuvėdriuko gyvenimo istoriją. Ir tie peiliai galbūt daugiau išgąsdins mamas, nei vaikus, kurie jas nuramins – „bet čia gi ne peiliai, čia katinų nagučiai!“ Taigi jums spręsti, ar jau esate pasiruošę su vaikais kalbėtis suaugusiųjų kalba.

Rekomenduoju:
- šiuolaikiškiems jauniems tėvams
- vaikams nuo 7-erių (nors rašoma, kad skirta nuo 5-erių), ypač berniukams.

Vilniaus kamerinis teatras artėjant Kalėdoms pristatė premjerą – miuziklą pagal I.Šeiniaus romaną „Kuprelis“. Spektaklį režisavo kino režisierius Raimundas Banionis, muziką kūrė kompozitorius Jonas Sakalauskas, chorui vadovavo Lietuvos kamerinio orkestro dirigentas Vytautas Lukočius.

Tikrą miuziklą, kurio aktoriai kartu yra ir dainininkai, ir šokėjai, Lietuvoje pamatyti tikrai reta. Vilniaus kamerinis teatras pristato jau antrą tokį. Pirmasis – „Mirtinas bučinys“ buvo amerikietiškojo stiliaus ir humoro, o „Kuprelis“ dvelkia senąja gerąja lietuvių dvasia. Scenoje liaudies ritmais ir šokio žingsneliais sukasi I.Šeiniaus romano veikėjai. Jie kalba senovine kalba, eiliuotu romano tekstu ir dainuoja liaudies dainas. Čia nuskamba patriotinės idėjos. Gundė nusprendžia sugiedoti bažnyčioje lietuviškai, nors iki šiol buvo giedama tik lenkiškai. Ji įsimyli lenką, bet pareiškia, kad netekės už jo, kol šis neišmoks lietuviškai. Gundės tėvas platina draudžiamą lietuvišką spaudą. Viskas čia labai lietuviška, netgi Kurpelio meilė – rami, nuolanki (jis lengvai atleidžia mylimajai neištikimybę). Ir spektaklio nuotaika tokia pati rami, melancholiška. Pirmojoje dalyje viskas vystosi labai lėtai. Tą ramią romantinę nuotaiką tik retkarčiais prablaško dainininkės Martos Lipčienės vaidinama mergaitė. Prajuokina jos nesugebėjimas dainuoti bažnyčios chore, vaikiškas pyktis ir pavydas.

Kuprelį vaidina realybės šou „Dangus“ išgarsėjęs, neseniai miuziklo studijas Anglijoje baigęs Vaidas Baumila (tiesa, numatyta, kad kartais jį keis Jokūbas Bareikis). Savo vaidmenį jis atlieka nepriekaištingai – ir kaip dainininkas, ir kaip aktorius. Tik publiką įtikinti, kad yra negražus ir kuprotas, jam tikrai nesiseka. Tačiau greičiausiai to ir nesiekiama, nes, visų pirma, norima akcentuoti vidinį Kuprelio grožį.

Dainininkė Ingrida Žiliūtė – tobula Gundė. Ir savo moteriška figūra, ir žibančiomis koketuojančiomis akimis, ir, žinoma, balsu. Balso grožis ypač išryškinamas, kai bažnyčios chore šalia mėgina dainuoti kitos merginos (beje, Martai Lipčienei tenka nelengvas uždavinys suvaidinti, kad nemoka dainuoti).

Smagu klausytis dainų, kai visa muzika gimsta čia pat, gyvai. Šalia scenos muzikantai groja fortepijonu, kanklėmis, smuiku, birbyne, kontrabosu, būgnais. Įdomu tai, kad kartais fortepionistę pakeičia Vaidas Baumila, o fortepijonas tuomet virsta bažnytiniais Kuprelio vargonais.

Ar I.Šeiniaus „Kuprelis“ gali tapti tokiu pat populiariu miuziklu kaip K.Borutos „Baltaragio malūnas“? Po malūno sparnais prie miltų maišo palinkęs Kuprelis, scenoje besisukančios poros, malūno sparnai nuo pirmų akimirkų primena būtent šį kūrinį, tačiau šįkart istorija visai kita. Tik viskas vis tiek sukasi apie meilę, kuri tokia stipri ir romantiška todėl, kad sunkiai pasiekiama. Romantiškumo įspūdį dar labiau sustiprina dainavimas ir kalbėjimas eilėmis.

Rekomenduoju:

- Mėgstantiems romantiką ir meilės istorijas
- Patriotams ir istorijos vertintojams
- Moksleiviams, kurie kaip tik pagal mokyklinę programą skaito I.Šeiniaus „Kuprelį”.

Pirmadienio vakarą prie Ūkio banko arenos tokia grūstis, kad nesupranti, kas čia vyksta. Gal atvyko kokios garsenybės? Ne, tai tik „Idioteatro“ spektaklis „Boeing Boeing“. Gal visi pasiilgo iš TV ekranų neseniai dingusių Giedriaus Savicko ir Ramūno Cicėno, uždarius laidą „Dar pažiūrėsim!“? O gal paties šio spektaklio, Vilniuje rodomo itin retai?

Be galo spalvinga scena iš karto nuteikia linksmai ir šiltai (ypač, kai lauke vien pilkos spalvos ir lyja). Kaip smalsus vaikas stebi žibančias skirtingų spalvų duris, mėgindamas nuspėti, kas už jų. Nustembi, kai iš sienos staiga išlenda baras; kai pasikeičia ant sienos kabantis portretas. Tai tik nuoroda į paslaptis, kurios slepiasi šiuose namuose.

Kiekvienas vyras pasvajoja turėti kelias moteris vienu metu, bet viduje, ko gero, supranta, kad ir vienos moters kartais būna per daug (dėl jos užgaidų, kalbų ir t.t.). Toks vieno vyro žaidimas-eksperimentas ir vyksta scenoje. Prašom, vyrai, pažaiskim, pasvajokim. Tik, ar ilgai toks žaidimas gali trukti? Lauki, kada viskas išaiškės, kada prasidės moteriškos ašaros, o gal riksmai, plekšnojimai per veidą. Tačiau to nenutinka. Nes tai ne meksikietiškas serialas. Tai nerūpestinga komedija (nors ir pamokanti), kurioje dramatizmui ne vieta. Viskas baigiasi stebėtinai gerai, kaip pasakoje su laiminga pabaiga. Tarsi likimas sudėliotų viską į savo vietas. Tada supranti, kad pjesės autorius siužetu perteikia visą gyvenimą, o ne vieną jo akimirką. Per savo gyvenimą patys nuolat keliaujame kaip tos stiuardesės – keičiame savo veiklą, pomėgius, susirandame vis naujų partnerių, tol, kol pagaliau sutinkame tą, su kuriuo liekame gyventi kartu. Tuomet kelionė nutrūksta. Tuomet atsiranda noras susikurti kažką savo, pasistatyti savo namą, kad ir iš degtukų dėžučių.

Spektaklio metu publika „lūžta“ nuo visokiausių juokelių, daugiau primenančių TV šou ir kino komedijų stilių, nei rimtą teatrinį humorą. Kai kam spektaklis gali pasirodyti visiškai lėkštas, o aktorių (ypač merginų) vaidyba pernelyg artistiška, nenatūrali. Tačiau spektaklio stilius pateisina tokį pasirinkimą. Tai žaidimas. Gyvenimo ir naivių mūsų svajonių parodija. O man asmeniškai labiausiai patiko žaidimas spalvomis. Spalvotos švytinčios durys. Neįtikėtinai vienu raštu suderinta Roberto apranga, kad net juokinga jį tokį matyti. Spalvinga stiuardesių apranga ir jos derinimas prie lagaminėlių bei pagalvėlių – kiekvienos merginos lagaminėlis yra tokios spalvos kaip ir viena iš namuose esančių pagalvių (radona, mėlyna, oranžinė).

Rekomenduoju:
- Norintiems pabėgti nuo pilkos kasdienybės į spalvingą fantazijų ir aistrų pasaulį.
- Mėgstantiems lengvą humorą.
- Vyrams, svajojantiems apie kelias merginas.
- Poroms, norinčioms pažadinti užsnūdusius jausmus ir aistras.

Dievas iš aukštybių muša būgnais ir kviečia svaigintis: „reikia visada būti girtam!“ Žmonės apačioje vaidina tarsi cirke ir abejoja savo norais. Tokioje aplinkoje atsiduri atėjęs į G.Ivanausko premjerą „Marko (Kavolių kabaretas)“.

Lapkričio 5 ir 6 dienomis Gytis Ivanauskas pristatė premjerą – pirmą jo režisuotą ne šokio spektaklį „Marko (Kavolių kabaretas)“. Menų spaustuvės Juodojoje salėje šįkart žiūrovai susodinami ratu. Veiksmas vyksta viduryje, tarsi cirko arenoje. Keturių žmonių kabaretas pataikauja ir leidžia iš savęs tyčiotis žiūrovams, jų pasirodymas – cirkas. Tai perteikiama visiškai tiesiogiai – jie vaidina klouną ir beždžionėlę, jie išeina į sceną apsiklijavę veidus blizgučiais.

Spektaklis pastatytas teatras teatre principu. Kai kabareto pasirodymai baigiasi, keturi žmonės gyvena savo gyvenimą. Vyrams neduoda ramybės klausimai: ką veikti gyvenime? (Šį klausimą sau užduoda Marko). Ar verta vesti? (mąsto Kovalskis). Moterims rūpi tik meilė: ar jis mane dar myli? To klausia savo svajonėse paskendusi Silvija. Tuo suabejojusi mylimąji palieka Madam.

Kas mes esame? Vaidiname gyvenimą ar gyvename savo įsivaizduojamose svajonėse? Vesti ar nevesti? Dirbti ne itin mėgiamą darbą ar nedirbti? Gyventi, kaip gyvenasi, ar viską mesti ir ieškoti laimės kažkur kitur? Iš tiesų kiekvienas žmogus laisvas kaip drugelis, bet ta apsisprendimo laisvė tampa našta ir paralyžuoja jo sparnus. Ši mintis spektaklyje perteikiama drugelio simboliu. Kai Kovalskis svarsto, ar verta vesti, Madam pasyviai groja gitara ir dainuoja „I’m a butterfly, but i can’t fly“. Akimirką tarsi iš sapno atskrenda drugelių-šokėjų burys, praplasnoja ir palieka spektaklio veikėjus spręsti, ką daryti su savo laisve.

Vaidinimą retkarčiais vis pertraukia aukštybėse (virš scenos ir virš žiūrovų) sėdintis Dievas tyro vaiko
pavidalu – berniukas muša būgnus ir dalijasi išmintimi. Tiesa, jo patarimai ne moralizuojantys, o daugiau hedonistiniai, jis kalba Šarlio Bodlero eilėmis: „Reikia visada būti girtam. Svaiginkitės be paliovos ! Vynu, poezija, dorybe - kiekvienas savaip“ .

Spektaklyje susipina daugybė teatro žanrų: vaidyba, šokis, parodija, gyvai atliekama muzika (gitara, būgnai). Tie skirtingų žanrų susipynimai stebina ir kartu žavi. Įspūdinga scena, kai Marko šoka su sesers išrinktuoju Kovalskiu, neva mokydamas jį vestuvinio valso. Jų šokyje matyti ir šokio (valso, tango) elementai, kartu juo perteikiama ir kova. Iš susikaupimo žiūrovus vis išmuša būgnais trinktelėjęs Dievas.
Kaip dauguma šiuolaikiškų spektaklių, ir šis nėra atsietas nuo publikos, kėsinasi į žiūrovą. Kai kabareto dalyviai baigia savo vaidinimus ir pradeda juos aptarinėti, dažnai pasijunti taip, tarsi spektaklis baigėsi, o dabar vyksta bendras jo aptarimas su žiūrovais. Kartais net norisi pašokti iš vietos ir pareikšti savo nuomonę. Kai Gytis Ivanauskas vaidina beždžionėlę ir pakviečia kartu nusifotografuoti, iš pradžių tiesiog lūžti juokais nuo tokios parodijos, bet vėliau užsimanai nusifotografuoti, nes nesi už stiklo sienos, pats dalyvauji spektaklyje (realybėje?). Visi žiūrovai kartu yra ir aktoriai – jie kabareto pasirodymus stebinti publika.

Rekomenduoju:
- Moterims svajoklėms (Silvijos gražaus gyvenimo svajonės tikrai bus daugumai artimos, taip pat ir ideali, dangų siekianti vestuvinė suknelė)
- Ne tik moterims. Nors Kovalskį vaidinantis Darius Gumauskas rekomenduoja spektaklį tik moterims, bet ne vyrams, nenorėčiau sutikti. Daugybė vyrų spektaklį stebėjo susikaupę ir garsiau nei moterys juokėsi iš jo ironijos.

2009 m. į savo teatrinį dienoraštį įrašiau įrašą „Žaviausi Lietuvos aktoriai“. Keista, bet iki šiol apie jį gaunu visokių replikų, tad nusprendžiau pasvarstyti apie, mano nuomone, žaviausius aktorius dar kartą. Mano subjektyvios nuomonės 10-ukas:

1. Gytis Ivanauskas

OKT „Romeo ir Džuljeta” (romantiškas ir paaugliškas Romeo), OKT „Ugnies veidas”(seserį įsimylėjęs maištaujantis paauglys), „Aš tave labai myliu”, „Striptizo ereliai”  + „Radijo ereliai“ (radistas gėjus), „Publika“ (gėjus pjero kostiumu ir juodoji gulbė-balerina), „Paukščiai (paukštis)“, „Helovino fobijos“ (šėtonas).
Turiu pripažinti, kad šis amžinas berniukas mane ir toliau žavi savo naujais provokuojančiais vaidmenimis.
2. Andrius Kaniava

Keistuolių teatro „Sapnuoti Vilnių draudžiama“, „Paskutiniai Bremeno muzikantai“, „Karalius elnias“, „Liūdnojo vaizdo riteris“, „A- visai kita“ + „Pinokio kronikos“, „Penktas veiksmas“(senukas), „Vasarotojai“. Filmai „Geltonų plytų kelias“(kaliausė), „Paskutiniai Bremeno muzikantai“, „Tadas Blinda“.
Ech, liūdna žiūrėti, kad amžius daro savo, ir Andrius pradeda vaidinti senukus (Penktas veiksmas, Vasarotojai, Tadas Blinda). Visgi tebesižaviu juo ir jo balsu.
3. Dainius Kazlauskas

OKT „Meistras ir Margarita“ (Mefistofelis), ACH „Tango in Fa“ ir „Meilė“, Idioteatro „Urvinis žmogus“, OKT „Romeo ir Džuljeta“ (padykęs ir patvirkęs Merkucijus), Jaunimo teatre „Making of B-Movie“ + Idioteatro „Duetai“(4 skirtingi vyrai), filmas „Tadas Blinda“ (blogiukas svetimoteriautojas Edmundas).
Mano akyse šis aktorius dar labiau atsiveria, o susižavėjimas juo auga, neerzina net nenatūralūs vaidmenys „Dviračio šou“.
4. Dainius Gavenonis

OKT „Shopping & fucking”, „Romeo ir Džuljeta” (Paris), „Ugnies veidas“(Paulis), „Grimo opera”, „Dėdė Vania” (daktaras Astravas), filmas - „Diringas“ + „Dugne“ (Satinas-Jėzus Kristus), „Hamletas“ (Klaudijus ir jo nužudyto brolio šmėkla).
Jo plaukai pražilo, bet tai tik išryškino jo žavesį ir patirtį – jis vaidina vis sudėtingesnius ir atsakingesnius vaidmenis. Sužavėjo dvilypis jo vaidmuo „Hamlete“ (ir sugebėk tu man vienu metu vaidinti du brolius, kurių vienas nužudė kitą) ir jo Satinas, su žiūrovais drąsiai geriantis degtinę brudenšaftu ir besibučiuojantis „Dugne“.

5. Darius Gumauskas

OKT „Vasarvidžio nakties sapnas“(Lisandras), „Romeo ir Džuljeta” (Tebaldas), „Shoping and fucking” (Geris), filmas „Kolekcionierė” + „Dugne“ (poetas), „Vaidinant auką“ (vaidinantis aukas Valia), „Hamletas (Laertas).
Šio aktoriaus kartelė mano akyse pakilo, pamačius jį naujuose, pagrindiniuose vaidmenyse (Vaidinant auką, Hamletas, Dugne) Dabar jis nebėra vien simpatiškas vaikinas.
6. Vaidotas Martinaitis

OKT „Meistras ir Margarita”, OKT „Dėdė Vania” (Dėdė Vania), Romeo ir Džuljeta (Kapuletis) + „Vaidinant auką“ (Policininkas), „Šeimyninis įvykis“ (daktaras). Filmai „Baltos dėmės mėlyname”, „Sekmadienį viskas kitaip”.
Tas retas atvejis, kai žaviuosi vyresnės kartos aktoriumi. Turi jis kažką tokio magiško, kad net juokingus vaidmenis atlieka nesumenkindamas savo talento.
7. Evaldas Jaras

„Našlės“, „Raudonkepuraitė“ (Vilkas), „10 dialogų apie meilę“, „Šeimyninis įvykis“, „Nuodėmių miestas“.
Dar keistesnis atvejis, kai susižavėjau vyresnės kartos aktoriumi gerokai vėliau, nei jis išgarsėjo, kai peržiūrėjau seną dramtetrio repertuarą. Keista, kad dabar jis atrodo daug žaviau, nei būdamas jaunas. Jo personažai tokie žavūs blogiukai kaip Raudonkepuraitės vilkas arba geri naivūs vyriškiai.
8. Ainis Storpirštis

„Sudie, idiotai“ (maištaujantis savižudis paauglys), „Publika“, „Dekalogas“ „Vasarotojai“ (įsimylėjęs jaunuolis)
Išvaizdos prasme man gražesnis jo tėvelis Gediminas, tačiau sūnus pavergė mane savo energingais chuliganiškais vaidmenimis ir „Stipriai kitaip“ dainomis.
9. Tomas Rinkūnas

„Amfitrionas“ (dievas Jupiteris), „Batraištis“, serialas „Mano mylimas prieše“
Ko gero, per mažai jį pažįstu kaip aktorių, bet negaliu atsitokėti po „Amfitriono“. Dailus vaikis.
10. Eimutis Kvoščiauskas

„Vietų nėra“ (mono spektaklis, kuriame suvaidina 30 vaidmenų!), „Striptizo ereliai“, „Radijo ereliai“, „Šeimyninis įvykis“.
Po gana populistinių spektaklių, kuriuose jis vaidino, įsiminė miela šypsenėlė.
Už borto liko:
11. Jokūbas Bareikis – kažkada buvo saldžiai gražus vaikinukas, dabar šiek tiek paapvalėjęs ir nuvylęs mane gana pasyviais vaidmenimis (nors gal jam ir tinka tokius vaidinti kaip seriale „Pavogta laimė“). Matyta: „Mano batai buvo du“, „Maskaradas“, „Palaukit, kieno čia gyvenimas“, filmas „Tadas Blinda“.
12. Julius Žalakevičius – užkrečia  savo energija, humoru. Įsimintinas iš: „Arabiška naktis“, „Viskas arba nieko“, „Bučiuoju, Oskaras“
13. Vytautas Kontrimas – mielas paprastas vaikinukas, deja, pastaruoju metu jį mažokai matau. Įsimintinas iš „Bučiuoju, Oskaras“.
14. Darius Skamarakas – visuomet mielas ir linksmas Keistuolių aktorius. Įsimintinas iš: „Išėjau aš stotin“, „Brėmeno muzikantai“, „Dutūkstantmečio kurmis“, „Liūdnojo vaizdo riteris“, „A.- visai kita“ ir kt.
15. Irmantas Bačelis – žavus Keistuolių aktorius-šokėjas, bet palyginti su kitais, vaidina mažokai. Įsimintinas iš: „Meilė iš paskutinio žvilgsnio“, „Striptizo ereliai“.
16. Marius Jampolskis - buvau susižavėjusi juo po filmų „Chotabyčius“, „Kolekcionierė“, bet prarado mano susižavėjimą, kai pasirodė TV šou ir pamačiau jį vaidinantį teatre „Našlės“. Gal tiesiog pigūs vaidmenys, todėl. Neseniai radau video, kur jis dainuoja grupėje „Mink taką“. Juokinga, ai, bet visgi, nenurašom.

Kokia geriausia dovana Nulėpausiui? O ką mėgsta valgyti tigrai? Mikės Pūkuotuko istorija visuomet buvo populiari tarp vaikų. Dabartiniai vaikai gali žiūrėti senąją rusiškąją animacinio filmuko trilogiją arba amerikietiškas Mikės Pūkuotuko istorijas. Neseniai kino ekranuose pasirodė visiškai naujas animacinis filmukas apie Mikę Pūkuotuką, o Vilniaus kamerinis teatras kviečia pasižiūrėti dar vieną „Nulėpausio gimtadienio“ versiją.

Teatre suvaidinta pasaka labiau lavina vaikų vaizduotę nei filmukas, kuriame viskas rodomas tiesiai šviesiai ir yra visiškai aišku. Pirmiausia, vaikas turi uždavinį atspėti, kurį žvėrį kuris aktorius vaidina. Lengviausiai pavyksta atpažinti Nulėpausį – gal iš nulėpusių ausų, kurias atstoja aktorės plaukai, surišti į uodegėles, gal iš jo liūdnos mimikos. Panašiai atpažįstamas ir Knysliukas – iš mažyčių ausyčių-uodegyčių ir plonyčio bailaus balselio. Kitus sekasi atpažinti kiek sunkiau – Pūkuotukui trūksta svorio, tad atpažįstamas jis tik tuomet, kai pradeda ieškoti puodynės medaus. O triušį tenka atpažinti iš akinių, nes jis netgi neturi ilgų ausų. Salėje pasigirsta vaikų klausinėjimas – o kas čia toks? O kodėl nėra pelėdos? Įdomu palyginti skaitytas/ar matytas Pūkuotuko versijas su naująja. Nors spektaklis vadinasi „Nulėpausio gimtadienis“, į jį įterpiama istorija apie Mikės svečiavimąsi pas triušį ir apie tigro pasirodymą miške. Juoką sukelia jau pačios juokingos situacijos – triušis aiškina, kad jo nėra namuose; prisivalgęs Mikė įstringa oloje; tigras nežino, ką mėgsta valgyti. Tačiau vaikai daugiausiai juokiasi iš paprastų veikėjų žaidimų – jų slapstymųsi, perduodamų emocijų ir pan. Mikės Pūkuotuko istorijas ir žaidimus scenoje lydi aktorių atliekamos dainelės. Beje, pagrindinį veikėją Nulėpausį šįkart vaidina Marta Lipčienė, pažįstama iš grupės „Kas jos tokios“ (labiausiai, ko gero, ši grupė atkreipė į save dėmesį pasirodžiusi 2011-ųjų Eurovizijos atrankoje). Jos atliekamos Nulėpausio dainelės liūdnos ir lyriškos. Na, o be to, kad spektaklis apdovanoja visus gera nuotaika, mažuosius (o ir didžiuosius) skatina žvelgti į viską optimistiškiau, įžvelgti laimę net visiškai paprastuose, mažuose dalykuose. Juk ne vienas suaugėlis į gyvenimą žvelgia taip pesimistiškai kaip Nulėpausis, net nemėgindamas nieko keisti, tik niurzgėdamas apie sunkią savo padėtį. Tačiau iš tiesų jį gali pradžiuginti netgi sena tuščia puodynė ir susprogęs balionėlis, svarbu, kaip į viską pažiūrėsi. Gal balionėlis sprogo tam, kad būtų panaudota puodynė? Gal viskas gyvenime vyksta ne šiaip sau?

Jei ateisite į šį spektaklį su vaiku, turėsite progą ne tik pasidžiaugti jo išgyvenamomis emocijomis ir juoku, bet ir pažvelgti į save iš šono. Kol Jūsų vaikas mėgins atpažinti savo mėgstamos pasakos veikėjus, pamėginkite atspėti, kuris iš personažų artimiausias Jums pačiam? Gal esate toks besotis kaip Pūkuotukas? Gal nuolat besiskundžiantis kaip Nulėpausis? Bailus kaip paršelis? Nežinantis, ko nori gyvenime, kaip tigras?

Rekomenduoju:
- Vaikams, net patiems mažiausiems.
- Niurzgantiems pesimistams tėveliams.
- Visiems, mėgstantiems pasakojimus apie Mikę Pūkuotuką.

Spalio 29 d. „Loftas“ pakvietė į Helovinui skirtą renginį – „Helovino fobijas“. Vakarėlio aprangos kodas buvo – tavo asmeninė baimė. Apsvarsčiusi keletą variantų (baltai nusidažyti plaukus, perteikiant senatvės baimę ar apsirengti baltais kostiumais ir užsidėti medicininę kaukę, perteikiant mikrobų baimę), pasirinkau vieną iš mažesnių baimių – apsikabinėjom tamsoje šviečiančiais voriukais, o aš dar apsivilkau raudoną suknelę ir raudonai išsiterliojau veidą, perteikdama kraujo baimę. Kai pamačiau save pritemdyto „Lofto“ WC veidrodyje, akimirką net išsigandau. Patikėjau, kad atrodau, kaip iki kraujo iščiulpta vorų.

Dauguma susirinkusiųjų buvo apsirengę kasdieniškai – vadinasi, bijojo patys savęs ir savo kasdienio gyvenimo. Visgi buvo ir įspūdingų, originalių kaukių: kelios giltinės su dalgiais; keli vaiduokliai; mergina, bijanti paukščių (su balandžiu ant galvos); mergina, bijanti sustorėti (prisirišusi milžinišką pilvą); nemažai merginų, bijančių ūsų ir barzdų; vaikinas, bijantis musulmonų (su arabiška skara ant galvos); vaikinas, bijantis mikrobų (su medicinine kauke); vaikinas, bijantis vilko (su vilko kauke); mergina, bijanti paskęsti? (su baseino kepuraite ant galvos). Buvo ir velniukų, ir angelų (hm…, ir kodėl gi angelų reikėtų bijoti?)
Žinoma, įspūdingiausia vakarėlio dalis buvo Gyčio Ivanausko spektaklis „Halloween Fobijos“, kuris prasidėjo gerokai po vidurnakčio. Juk po vidurnakčio - pats laikas iškviesti dvasias. Spektaklio veiksmas prasideda ir baigiasi senos raganos atliekamomis apeigomis. Iš pradžių ji susikviečia raganaites, kurios šoka linksmą raganų šokį pagal iš vaikystės kai kam dar gerai žinomą animacinį filmuką „Skraidantis laivas“.

Vėliau viskas darosi vis rimčiau ir baisiau. Ragana prikelia iš kapų numirėlius. Kūną nupurto šaižus atsiveriančio karsto garsas. Iš kapo prižadinama tyra mergina balta suknele (akimirką prisimenu seną rusų siaubo filmą „Baubas“). Geltoni merginos plaukai ir tamsoje žibanti balta suknelė kontrastingai išsiskiria iš pulko juodų pilkšvų šmėklų. Tyro grožio įspūdis dar labiau sustiprinamas, kai mergina pradeda lėtai ir grakščiai šokti baleto žingsneliu (merginą vaidina balerina Simona Paciukonytė). Tačiau šis grožis ir tyrumas apgaulingi. Iš merginos įsčių (praskėstų kojų) pradeda lįsti baisios pragaro būtybės – nuogos ir kruvinos. Pirma mintis, kad tai visi negimę, dar įsčiose nužudyti kūdikiai. Tačiau greičiausiai tai tiesiog pragare degantys žmonės. Vartai į pragarą atsidaro, kai tyra mergina pradeda gundyti kunigą. Ji nusimeta savo ilgą baltą sijoną, likdama tik trumpa geidulinga suknute. Galiausiai po gundymų, šmėklų gąsdinimų ir šleikštaus pragaro būtybių šokio atsiveria pats pragaras su tikra ugnimi, kuria žongliruoja fakyrai. Jame gimsta pats šėtonas, išlendantis iš gleivių – jį įkūnija spektaklio režisierius Gytis Ivanauskas.

Bauginantys ir net šleikštūs spektaklio vaizdai kartas nuo karto perpinami su juodo humoro juokeliais – karstu prispaudžiama katė, nuogos pragaro būtybės su kabaluojančiais vyriškais organais juokingai šoka aplink raganaitę į ją kėsindamiesi. Paslaptingas, baugus ir net atgrasus įspūdis kuriamas muzika, šokiu ir ypatingais kostiumais. Pragaro būtybių kostiumai tamsoje atrodo tokie tikroviški, tarsi priešais tikrai lakstytų nuogi žmonės kraujuojančiais kūnais.
Štai toks buvo Helovino reginys, stebėtinai suderinęs savyje grožį ir šleikštulį, baimę ir juoką.

Savo recenzijas skelbiu:

Ko gero, kiekvienas iš savo vaikystės prisimename pasaką apie Jonuką, kuris pagėręs iš balos pavirto avinuku. O dabar pats metas pasižiūrėti į šią pasaką kitomis, suaugusiojo, akimis. „Lėlės“ teatre rodomas spektaklis „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“ anaiptol neatrodo vaikiškas.

Patekęs į „Lėlės“ teatro mažąją salę, visuomet pasijunti tarsi kitoje erdvėje, kitoje realybėje. Čia viskas taip maža ir kartu stebuklinga. Žavu stebėti vien tai, kaip teatro darbuotoja sugeba tokioje mažutėje erdvėje sutalpinti visus mažuosius ir didžiuosius žiūrovus. Niekad nepagalvotum, kad čia gali tilpti tiek daug žmonių. O kai kiekvienas randa vietą, mažyčiame ekranėlyje atsiveria užuolaidos, už kurių verda mažyčių personažų gyvenimas. Šį kartą – našlaitės Elenytės ir jos broliuko Joniuko, pavirtusio aviniuku. Mažytės lėlės beveidės, jos neturi nei akių, nei lūpų – žiūrovams palikta patiems nuspręsti, kokie tie personažai.

Už ekrano, visai šalia žiūrovų, strypčioja juokdarys, tarsi atklydęs iš renesanso epochos rūmų. Jis žiūrovams seka pasaką, kurios veiksmas vyksta ekrane. Jis stebi mažų personažų gyvenimą, o kartais netgi įsiveržia į jį – norėdamas apsaugoti aviniuką nuo nelaimių, uždengia savo didele ranka.

Nors pasaka orientuota į vaikus, joje daugybė poteksčių ir simbolių. Grėsmė pavirsti arkliuku, jautuku ir aviniuku perteikiama giltinės, ganančios gyvulėlius, personažu. Kai grėsmė pasišalina, kai išaušta rytas, scenoje praskrenda trimituojantis angelas. Galiausiai, spektaklio pabaigoje į sceną išbėga elnias su raudonais obuoliais raguose. Tik gerai apsiskaitęs žmogus žino, kad elnias – kovos su blogiu simbolis, taigi jis spektaklio pabaigose atneša tikrąją pergalę. Joniuko ir Elenytės virsmą aviniuku ir aukso žuvele taip pat galima sieti su mitologija, kai buvo tikima persikūnijimu po mirties. Daugybę simbolių spektaklis atsineša jau iš pačios lietuvių liaudies pasakos. Tačiau ir tai dar ne viskas. Spektaklio kūrėjai į pasaką dar įpina Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istoriją. Karalius iš pasakos kaip Žygimantas Augustas įsimyli paprastą mergelę Elenytę-Barborą ir ją veda. Atpažinti šias istorines asmenybes galima iš raudonų renesanso amžiaus drabužių ir karūnų.

Taigi tą patį spektaklį skirtingai matys vaikai ir suaugusieji. Vaikai įsitempę stebės visą veiksmą, jaudinsis, kai ragana norės papjauti aviniuką. Suaugusieji žavėsis scenografija, padedančia perteikti personažų virsmus (beje, ji prastesnė už Operos ir baleto teatro scenos dekoracijas, kurios nuolat keičiamos), renesanso amžiaus aplinka (muzika, drabužiais) ir atras vaikystės pasaką iš naujo, su kitomis prasmėmis.

Rekomenduoju:
• Vyresniems nei 5 metų vaikams (mažesniems gali būti sudėtinga suprasti ir baisoka)
• Besidomintiems istorija, mitologija, lietuviškąja kultūra
Savo recenzijas skelbiu:

Gyvenimas - baltas popieriaus lapas? O gal vis dėlto nebūna nieko vien balto arba juodo? Netgi balta spalva turi daugybę atspalvių. Naujajame Idioteatro spektaklyje „Menas” ginčo objektu tampa baltas paveikslas.
Trys draugai. Vienam gyvenime viskas tik balta, kitam - viskas tik juoda, o trečiasis bando laviruoti tarp jų, būdamas nei baltas, nei juodas. Norėtųsi jį palaikyti, nes jis siekia taikiai bendrauti, taktiškai rinkdamas žodžius. Deja, viskas apsisuka taip, kad pajauti jam panieką už tai, kad jis meluoja ir pataikauja, baimindamasis susipykti su draugu. Norėdamas su visais sutarti, jis visiškai praranda savo nuomonę. Juo manipuliuoja draugai, mylima moteris, mama…

Taigi… Meluoti negerai, bet ir vėl kita pusė - koks būtų pasaulis, jei niekas nemeluotų, o nuolat atvirai sakytų tik tai, ką galvoja? Kam gi patiktų girdėti atvirą kritiką apie save ir savo mylimą moterį? Jei nori būti draugas, daug ką turi ir nutylėti. Maža to. Turi išmokti ir paaukoti savo tiesą dėl kito - sutikti su draugu, nors tavo nuomonė ir priešinga. Tai visų sunkiausia. Deja, jei nemokėsi nusileisti ir pasiaukoti, draugystė pasmerkta žlugti. Visą spektaklį žiūrovų dėmesį išlaiko intriga - kaip baigsis draugų ginčas dėl balto paveikslo, kuris vienam atrodo didelis menas, o kitam tik baltas lapas.

Spektaklis - puikus psichoterapijos seansas. Ginčydamasis nematai savęs iš šalies ir dažnai nesuvoki, dėl ko ginčas kilo. O spektaklyje priešais akis matydamas trijų draugų konfliktą supranti, kad dažniausiai žmonės absurdiškai ginčyjasi dėl visokių niekų - balto popieriaus lapo (baltas jis ar ne baltas). Išgirsti daugybę naudingų minčių. Pvz.,: Baisiausia, ką gali pasakyti susierzinusiam žmogui - „nesinervink”.

Spektaklio scenografija visiškai paprasta. Tenaudojamos kėdės ir judantis baltas paveikslas. Viena erdvė nuo kitos niekuo neatskiriama, ribos tik numanomos. Įdomiausia, kai du draugai kalbasi apie trečiąjį, kuris tuo metu yra kitoje erdvėje (savo namuose), bet reaguoja į jų pastabas, tarsi juos girdėtų. Toks santykis tarsi perteikia kalbančiųjų sąžinę - apkalbėdami nesantį draugą, iš tiesų jie galvoja, kaip šis jaučiasi ir ką jis į jų kalbas atsakytų.

Scenoje nuolat stumdomas paveikslas vis primena draugams kuriam laikui primirštą jų ginčo objektą. Jis niekaip neleidžia nusiraminti. Beje, santykį tarp draugų perteikia dar vienas personažas - balta pelė, perbėgusi kelią. Ji sukelia žiūrovų juoką ir, žinoma, atspindi ginčo absurdiškumą.

O juoko netrūksta. Jis kyla natūraliai, iš vaizduojamų santykių absurdiškumo. Smagu, kad pagaliau teatre yra iš ko smagiai nusijuokti, kad kuriamas humoras nėra paviršutiniškas, neprimityvus. Gal tik retkarčiais suerzina perdėtos Arūno Sakalausko ir Giedriaus Savicko grimasos, primenančios jų TV šou personažus. Trys spektaklio aktoriai Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas ir Giedrius Savickas iš tiesų labai įsigyvenę į savo personažų charakterius. A.Sakalauskui, ko gero, kliuvo sunkiausias vaidmuo, nes jam reikia įtikinti publiką, kad jis tiki paveikslo verte. Stebėtina, bet jam tikrai tai pavyksta. Jaučiasi tvirta, nepajudinama jo nuomonė, jo įtikėjimas menu. Žiūrovui patikėti paveikslo verte sunku, tačiau spektaklio pabaigoje iš paveikslo išbėga įsižeidusi balta jo dvasia ir akimirką pradedi tikėti stebuklu, kuris slypi mene. Gal viskas yra ne taip, kaip atrodo? Gal kai ką gyvenime reikia pajusti širdimi?

Rekomenduoju:

• Menininkams ir nesuprantantiems meno
• Kategoriškiems ir pataikautojams
• Konfliktuojantiems (kad suprastų dėl kokių smulkmenų kyla ginčai)
• Mėgstantiems gerą, neprimityvų humorą
  

Savo recenzijas skelbiu: