BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

„Va banque” - spektaklis, azartinis žaidimas ar realybės šou?

2014-11-19 parašė lori

Ko reikia, kad renginys būtų populiarus ? Aktualios temos, gero humoro ir šiek tiek erotikos. Visa tai rasite naujame „Atviro rato” spektaklyje „Va banque”. O tie, kuriems reikia kažko daugiau, galės panagrinėti, kaip jauna režisierė Ieva Stundžytė scenoje atgaivino A. Čechovo pjesę „Meška”.

Ateinančius į spektaklį žiūrovus sutinka žibantį švarką dėvintis liokajus. Jautiesi patekęs į kažkokį pramoginį šou. Suvedęs visus į salę, jis pristato, kas dabar vyks. Prieš žiūrovus stovi du visiškai skirtingi realybės šou dalyviai - moteris ir vyras. Jie dabar varžysis, kol laimės tik vienas. Nesupranti, kur papuolei. Žiūrovai kviečiami aktyviai dalyvauti žaidime. Kai aktoriai nusižengia, jie pasmerkiami nušaunant ir tariant „Va banque”. Pats spektaklis pavadintas didžiausios rizikos azarto žaidimo vardu „Va banque” (pranc., lošimas iš visų pinigų, esančių banke). Tai tarsi lošimas iš aktorių gyvenimo. Galiausiai jie ir priartėja prie tos ribos - jų rankose atsiduria pistoletai.

Aktoriai žaidžia su publika. Moteris aptempta juoda suknele gundo vyrus , judindama klubus, purendama plaukus, svaidydama ugninius žvilgsnius. Vyras, demonstruodamas grubų vyriškumą, mirkčioja žiūrovėms. Jo kakta nurieda prakaito lašai.
Moteris. Vyras. Raudonas rojalis. Raudonos lūpos. Jau pirmą minutę salėje padvelkia aistros karščiu.

Liokajus lieka tarpininkas. Retkarčiais stabdo vaidinimą, kai šis, anot jo, darosi nuobodus arba, kai aktoriai pradeda scenoje painioti vaidmenį ir asmeniškumus.

Pamažu realybės šou virsta gana tradiciniu spektakliu, kuriame svarbiausia - dialogai ir aktorių išraiškos. Gedinti vyro Popova susiduria su akiplėša Smirnovu, kuris A. Čechovo pjesėje dėl grubumo ir nerangumo pramintas Meška. Lietuvių režisierė šį epitetą pakeičia artimesniam lietuvio supratimui - Šešku, mat Smirnovas dvokia prakaitu ir nešvariais drabužiais.

Iš aktorių dialogų ir aktorių perteikiamų emocijų, jų demonstruojamų elgesio manierų gimsta humoras. Režisierė jį dar labiau sustiprina, paversdama spektaklį realybės šou, azartinių žaidimų, filmų apie žaidimus iš gyvenimo, parodija. A.Čechovo liokajui Liukai lietuvių režisierė suteikia kur kas svarbesnį vaidmenį. Jis viso šio šou šeimininkas. Jis praneša žaidimo taisykles. Jis valdo publiką, vykdo teisingumą, aktoriams tarsi realybės šou veikėjams užduoda gyvybiškai svarbius klausimus. Kartu iš jo ir šaipomasi. Liokajus vadinamas blizgučiu, blizge. Aktoriai šaiposi iš to, kuris, kaip pasakytų rusai, „groja” spektakliui (iš tiesų liokajus kuria spektaklio foną skambindamas rojaliu).

Amžinai aktuali ir neišsemiama tema: moters ir vyro santykiai. Ji aristokratinių manierų gražuolė. Jis grubus, prakaitu trenkiantis prastuolis. Kaip tokios dvi priešingybės gali traukti viena kitą? Kaip neapykanta, pasiekusi patį intensyviausią tašką, staiga pervirsta į visiškai priešingą jausmą - meilę (geismą?)? Beje, tam atspindėti taikliai parenkamas tango šokis, perteikiantis prieštaringus vyro ir moters jausmus: nuo pykčio iki aistros. Į dialogus dar įsispraudžiamos kelios aktorių gyvai atliekamos dainos. Jos suteikia spektakliui gyvumo, o žiūrovas vėl pasijunta, tarsi stebėtų kažkokį pramoginį šou, dalyvautų kabarete.

Kiekvienas savo gyvenime, kaip ir aktoriai, turi atsakyti į klausimus: ką renkiesi - meilę ar pinigus, karjerą ar asmeninę laimę, gyvenimą ar teatrą?

Spektaklis trunka nepilnai pusantros valandos. Pakankamas laikas pasijuokti, pamąstyti ir nepervargti sausakimšoje salytėje.

Rekomenduoju:

  • Tiems, kurie mėgsta nestandartinį, eksperimentinį teatrą
  • Tiems, kurie nori pailsėti ir tiesiog smagiai praleisti vakarą
  • Tiems, kurie pavargo nuo ilgų, kelias valandas trunkančių spektaklių.

Rodyk draugams

„Tėčio pasaka“ – ne vaikams, o tėčiams

2014-04-15 parašė lori

Kiekvienas vaikas privalo nusivesti savo tėtį į spektaklį „Tėčio pasaka”, rodomą „Menų spaustuvėje”. Rašoma, kad spektaklis skirtas vaikams nuo 4-erių, tačiau iš tikrųjų tai pamokanti istorija šiuolaikiniams tėčiams, kurie nuolat apsivertę darbais, ištisas dienas sėdi prie kompiuterių, niekaip neranda laiko pabūti su vaikais ir nebežino, ką reiškia - žaisti.

Žaidimas su vaiku naudingas anaiptol ne tik vaikui ar geriems vaiko ir tėčio santykiams. Žaisdamas su vaiku pats tėtis fantazuoja, tokiu būdu pasisemia kūrybiškumo ir idėjų, kurios gali praversti tam sunkiam rimtam jo darbui.

Sakoma, kad animaciniai filmukai, kompiuteriniai žaidimai slopina vaiko gebėjimą fantazuoti, nes nebelieka ko išgalvoti - viskas sukurta. Šis spektaklis griauna tokį požiūrį. Animacijos priemonės, panaudotos scenoje, priešingai, padeda sužadinti žiūrovų vaizduotę. Apšviestos figūros scenoje gali virsti ratais, pabaisa, ar pilimi.

Rodos, kad pats patenki į kompiuterinį žaidimą - kartu su tėčiu iš keistų figūrų bandai sukonstruoti važiavimo priemonę, mėgini sufantazuoti ginklą nugalėti Baimės karaliui.

Kai neatitraukdamas akių žiūri į scenoje judančias animacines dekoracijas, pasijunti, tarsi pats važiuotum traukiniu su spektaklio veikėjais. Įsijautęs į spektaklį šalia sėdintis vaikas iš netikėtumo spygteli, kai tas traukinys staiga pakyla į kalną, o po to taip pat staiga ima nuo jo leistis. Spektaklis įtraukia kaip kompiuterinis žaidimas, kaip 3D filmas.

Animaciniai filmukai, kompiuteriniai žaidimai - kiekvieno šiuolaikinio vaiko kasdienybė, todėl jų panaudojimas spektaklyje vaikus prikausto labiau nei bet kas.

Po šio spektaklio įprastiniai vaikiški spektakliai pradeda atrodyti tikra atgyvena. Kalbėjimas nenatūraliais balsais, nuolatiniai pamokymai - tą gali suprasti tik kūdikis, o ūgtelėjusį vaiką tai jau erzina. Jis nori, kad su juo būtų bendraujama kaip su suaugusiuoju; jam atsibosta visur girdėti vien pamokymus.

Nors spektaklyje nėra atviro pamokslavimo, vis dėlto vaikai yra mokomi nejučia, spektaklio personažų pavyzdžiu. Mokomi, kad viską galima pasiekti, jei tik gerai pagalvosi, paskatinsi veikti savo kūrybiškumą, pasinaudosi savo vaizduote. Mokomi nugalėti savo baimes, kurios dažniausiai gimsta iš nežinojimo (pvz., medžių šakos barbenančios į langą atrodo kaip šmėklos). Mokomi kovoti su priešu ne ginklu, o širdimi.

Spektaklis - puikus pavyzdys, kad kompiuterinės priemonės gali būti panaudotos kurti grožiui ir gėriui, o ne agresijai ir smurtui (tuo dabar visi kaltina kompiuterinius žaidimus). Kompiuterinės kovos scenoje tėra juokingas žaidimas.

Na, ir, galiausiai, spektaklis sukuria galybę juoko salėje. Juokingas jau pats dukters sukurtos šalies pavadinimas, juokingai apsirengę ir juokingai kalbantys jos gyventojai. Tarsi Alisos stebuklų šalyje čia kai kas vyksta atvirkščiai, pvz., inkilas vaikosi paukštį. Čia vyksta daug absurdiškų ir smagių dalykų. Čia puodelis gali tapti galingiausiu ginklu priešui nugalėti.

Rekomenduoju:

  • vaikams nuo 4-erių (jaunesnių vaikų verksmai kartais trikdo publiką) ir jų tėčiams
  • mėgstantiems animacinius filmus, 3D, fantastiką
  • tiems, kuriems pastaruoju metu trūksta kūrybiškų idėjų ir fantazijos.

Rodyk draugams

„Meilė trims apelsinams“ – paragauk, bet neprapjauk

2014-04-12 parašė lori

Nori susipažinti su visais Lietuvos teatrais iš karto? „Atviras ratas“ kviečia į spektaklį „Meilė trims apelsinams“, kuriame parodijuojami visi Lietuvos teatrai. Spektaklyje sujungtos ir visos įmanomos teatro išraiškos priemonės: humoristiniai klajojančio teatro pasirodymai (commedia dell’arte), klasikinis eiliuotas ir modernus teatras, improvizacijų teatras, kaukės, lėlės, opera, šiuolaikinis šokis ir specialieji sceniniai efektai.

Režisierius Aidas Giniotis spektaklį pastatė pagal Carlo Gozzi pjesę „Meilė trims apelsinams“, tačiau atrodo, kad viskas kurta Lietuvoje – veiksmas vyksta Trijų kryžių karalystėje; parodijuojami Lietuvos teatrai, Lietuvos asmenys.

Spektaklyje šaipomasi ne tik iš teatrų, iš aktorių, bet ir iš teatro kritikų, kad jie kalba paprastam žiūrovui nesuprantamais tarptautiniais žodžiais (tada kam skirti jų straipsniai, gal tik jiems patiems?), kad šmeižia aktorius. Spektaklyje šaipomasi ir iš žiūrovų – už tai, kad šie juokiasi iš visiškai banalių juokelių; už tai, kad patys leidžiasi būti apkvailinami – ploja ir švilpia tada, kai prašo aktoriai, o ne kai to norėtų patys.

Pagrindinė spektaklio mintis – ar teatras dar reikalingas? Ar princą (žiūrovą) dar galima kuo nors nustebinti, prajuokinti? Kur dingo intelektualus humoras? Nejaugi žmogui juokingiausia matyti tik kitų nelaimes? Ar laiminga spektaklio pabaiga nėra nuobodi ir netikroviška?

Teatras negyvas, netikroviškas, jame viskas suvaidinta. Velnias tėra pūkuotas padarėlis su švilpuku. Piktavaliams padedanti deivė Fata Morgana tėra miražas. Nejau net improvizacijų teatras, kuris, rodos, kuriamas „čia ir dabar“, yra surepetuotas iš anksto?

Trys valandos bežiūrint spektaklį prabėga neįtikėtinai greitai. Jame visko tiek daug, kad vos įspėji, kur girdėti vieno personažo pasakyti žodžiai, tuoj reikia ištempti ausis ir spėti kitus, tarsi kokioje žaibiškoje viktorinoje. Aktorių kalboje daug garsių kūrinių žodžių – iš „Romeo ir Džiuljetos“, „Hamleto“ ir kt. Spektaklio personažai „atbėgę“ iš kitų kūrinių, pvz., Triufaldino (iš „Triufaldino, arba Dviejų ponų tarnas“). Ausys vis gaudo kažkur jau girdėtą kalbą, o lūpos veriasi šypsenai, reaguodamos į nuolat svaidomus sąmojus. Tik tas, kuris gerai pažįsta visus Lietuvos teatrus, režisierius, yra gerai apsiskaitęs, o, be to, dar ir atidus, sugaudys visą ironiją, visą absurdą, kurio į spektaklį prikaišiojo Aidas Giniotis. Na, bet, jei ir nesate tikras teatralas žinovas, vis tiek bus iš ko pasijuokti ir ką atpažinti. Kad ir, pavyzdžiui, iš smagaus žaidimo žodžių reikšmėmis ar jų skambesiu: Kryžių karalystės gyventojai žaidžia kryžiukais nuliukais; Meistras ir Margarita – tai meistras, geriantis Margaritos kokteilį. Net, jei spektaklį žiūrėtų visiškas tamsuolis ar vaikas, greičiausiai jį būtų įdomu stebėti kaip keistą šiuolaikišką pasaką, kurios personažai ryškūs ir jau savaime juokingi.

Kiekviena spektaklio scena netikėta – nežinai, kuria linkme kas gali pakrypti, kokiomis teatro išraiškos priemonėmis tai bus įgyvendinta. Tačiau pabaiga nuspėjama, nes spektaklis – pasaka, o pasakos visada baigiasi laimingai. Tiesa, režisierius pražudo du Lietuvos teatrus, ir tik vieną išgelbsti. Na, o teatro kritikė galiausiai išbučiuoja aktorių, kurį ką tik iškeikė.

Rekomenduoju:

  • apsiskaičiusiems teatro žinovams ir nuolatiniams lankytojams
  • teatro kritikams
  • visiems aktoriams ir režisieriams
  • mėgstantiems ironiją, parodiją, absurdą.

Rodyk draugams

„Kruvinos vestuvės“ - dėl „blogo“ kraujo?

2014-03-31 parašė lori

Žmonės žudo vienas kitą. Tai vyksta iki šiol, nepaisant to, kad, rodos, jau seniai išaugom iš akmens amžiaus mąstysenos ir mūsų protas turėtų valdyti mūsų impulsyvius troškimus.

2014 m. sausį Vilniaus mažajame teatre Pauliaus Ignatavičiaus pastatytas spektaklis „Kruvinos vestuvės“ pagal Federico Garcia Lorca pjesę iš pradžių atrodo neaktualus kūrinys. Kalbos apie „blogą“ kraują, griežtas šeimos narių požiūris į moralę, kai už kiekvieną prasižengimą reikia keršyti ginklu – visa tai atrodo atgyvena, matoma tik senuose ispanų ir italų filmuose, visiškai svetima šiuolaikiniam lietuviui.
F.G. Lorca parašė pjesę „Kruvinos vestuvės“ (1932 m.), remdamasis tikru įvykiu. Ne, tai vis dėlto nestebina. Jei peržiūrėtume policijos ataskaitas, rastume galybę panašių istorijų ir dabartinėje Lietuvoje. Vos naktį nušviečia pilnatis, žmonės nebeatsilaiko savo žudančiai prigimčiai. Vyras užsipuola žmoną ar jos meilužį peiliu… Neveltui F. G.Lorcos pjesėje mėnulis netgi yra atskiras veikėjas (tiesa, spektaklyje jo žodžiais kalba mylimieji).

Dramatiška muzika. Žmonės juodais drabužiais. Lėtos liūdnos kalbos… Tokia nuotaika vyrauja spektaklyje „Kruvinos vestuvės“ nuo pat pradžių ir nesikeičia iki pabaigos. Pabaigos tragedija tarsi iškart išpranašaujama, todėl jokios staigmenos žiūrovui lyg ir nėra, tik slegiantis laukimas. Tik labai trumpus mirksnius šypseną sukelia naivaus jaunikio elgesys, šokantys vestuvių svečiai.

Pirmieji našlės ištarti žodžiai – apie pelius ir netektį. Ji jau gyvena netektimi ir ruošiasi naujai netekčiai. Ji kalba taip užtikrintai, kad kitaip ir būti negali. Ji keikia ginklus, kurie žudo žmones, tačiau vėliau pati paskatina savo sūnų imtis keršto, rizikuodama jo netekti.

Spektaklyje sklando ispaniška dvasia. Raudonos gėlės plaukuose ir atlapuose. Kalbos apie „blogą“ kraują, griežtas požiūris į moralę. Ypač gerai ispanišką našlės vaidmenį pavyksta įkūnyti Daliai Overaitei – ji kalba žemu, stiprios šeimos moters balsu. Jaunoji – aikštinga, išdidi, aukštai iškėlusi galvą tarsi šokėja Karmen. Ji išdrįsta akiplėšiškai bendrauti su būsima anyta (mintyse palyginu ją su kuklia, nuleidusia galva lietuvaite, kokia ji būdavo piršliams atvykus).

Aš nesuprantu keršto. Nesuprantu, kaip galima žudyti už tai, kad kažkas nuviliojo tavo mylimąją. Man tai atrodo ne moralės reikalas, o tiesiog egoizmas - „ji mano, kaip tu drįsai ją paveržti!“. Jei tikrai myli žmogų, nori, kad jis būtų laimingas, net, jei ir ne su tavimi. Tačiau tas impulsyvus vyriškas puolimas galbūt slypi vyro prigimtyje? Kaip ir moters prigimtyje slypi noras atsiduoti tam, kuris stipresnis.
„Aš tyra“, - sako nuotaka. Jos veide slypi nekaltumas ir naivumas. Negali kaltinti jos už tai, kad pasidavė psichologiškai stipresnio vyro įtakai. Vienas vyras kaip gaivus šaltinis. Jis žada stabilų gyvenimą, ji norėtų susilaukti nuo jo vaikų. Kitas – kaip tamsi, pragarmėn įtraukianti upė, nuo kurios srovės neįmanoma pabėgti. Su juo ji nemato ateities, tačiau neišgali pasipriešinti. Ar bent vienas vyras gali suprasti, ką ji išgyvena? Ar jis pajėgus tik smerkti, kad tokia moteris neturi moralės?
Našlė, deganti neapykanta žudikams, vis dėlto nesugeba pykti ant jos sūnų pražudžiusios marčios. Ji jaučia jai nebent tik panieką ir gailestį. Ji leidžia jai kartu verkti. Ji juk irgi moteris.

Spektaklio scenografija paprasta – jokių pašalinių daiktų, jokių gilių perkeltinių prasmių. Žiūrovo dėmesys sutelkiamas vien į veikėjų dialogus. Viskas atrodytų netgi kasdieniška, jei į veikėjų kalbas neįsispraustų F.G. Lorcos poetiniai žodžiai, įvairūs palyginimai. Jie tarsi užvaldo paprastus žodžius taip, kaip blaivaus proto žmogų užvaldo aistra. Taip gimsta kraujo ir geismo poezija.

Rekomenduoju:

  • tiems, kurie žavisi Federico Garcia Lorca poezija;
  • tiems, kurie pasiilgo aistringų dramatiškų kriminalinių istorijų;
  • tiems, kuriems patinka tradicinis teatras;
  • tiems, kurie sprendžia, kuo vadovautis gyvenime – jausmais ar blaiviu protu.

Spektaklyje vaidina Dalia Overaitė, Mindaugas Capas, Inga Burneikaitė, Tadas Gryn, Tomas Stirna, Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Oneida Kunsunga, Kirilas Glušajevas, Tomas Kliukas. Muziką kūrė Elena Šataitė, scenografiją ir kostiumus – Neli Ivančik.

Federico Garcia Lorca „Kruvinos vestuvės“ anglų kalba>>

Šiek tiek F.G.Lorca poezijos lietuvių kalba>>

Rodyk draugams

Kas tu – raudonasis ar baltasis triušis?

2014-01-06 parašė lori

Kartais į spektaklį einame jau žinodami jo turinį, jei spektaklis pastatytas pagal garsaus dramaturgo, pvz., V.Šekspyro, pjesę, kurią esame skaitę. Tačiau šis spektaklis ne toks. Jo teksto nežino ne tik žiūrovas, jo nežino netgi aktorius. Kartais į spektaklį einame, norėdami pamatyti scenoje savo mylimą aktorių. Tačiau šis spektaklis ir ne toks. Kol jis neprasidės, nesužinosite, kas jo aktoriai. Neturėsite teisės kritikuoti aktorių, nes jie iš anksto nesiruošė, jie neturi kada slėpti savo emocijų, reaguoja visiškai natūraliai. Toks yra spektaklis-mįslė, pavadintas „Baltas triušis raudonas triušis“. Spektaklis „čia ir dabar“ kuriamas pagal iraniečio Nasimo Suleimanpūro pjesę. Jį galite pamatyti Vilniaus mažajame teatre.

Ar galima suvaidinti spektaklį, iš anksto neišmokus žodžių ir net nežinant scenarijaus? O gal tai ne spektaklis, tiesiog žaidimas? Tokio tipo žaidimų lietuviškajame teatre jau buvo, kad ir improvizacijų spektakliai „Kitas kampas“, kur viskas kuriama pačioje scenoje, kartu su žiūrovais. Šis spektaklis taip pat prasideda kaip nerūpestingas, ironiškas žaidimas, užkrečiantis publiką juoku. Vis dėlto šįkart viskas kitaip. Šis spektaklis kur kas gilesnis, peržengiantis realybės ribas.

Ar įmanoma persikūnyti į kitą asmenį? Keliauti laiku? Sakysite, tik fantastiniuose filmuose? Ar kada susimąstėte, koks galingas yra žodis? Rašytojas, parašęs pjesę, sugeba persikūnyti į kitą asmenį. Jis persikūnija į daugybę aktorių, kurie persako jo užrašytus žodžius, kurie atlieka tai, ką jis užrašė ir „įsakė“ jiems suvaidinti. Kuo gi tai ne „Avataras“? Rašytojo užrašyti žodžiai sugeba keliauti po visą pasaulį. Dar daugiau, jie sugeba keliauti laiku - į ateitį. Jie gali būti gyvi net rašytojui mirus.

Kiekvienas, atėjęs į teatrą, bus suskaičiuotas (tarsi to ožiuko iš animacinio filmuko), kiekvienas taps bandymų triušis. O baltas ar raudonas, paaiškės tik spektaklio pabaigoje. Ar gyvensite taip kaip dauguma, ar rizikuosite būti tuo išskirtiniu, kurį visi puola dėl išskirtinumo?

Šis spektaklis panaikina bet kokias ribas – tarp aktoriaus ir dramaturgo, tarp žiūrovo ir aktoriaus, tarp žiūrovo ir dramaturgo. Aktorius įkūnija dramaturgą, žiūrovas gali tapti aktoriumi arba netgi dramaturgu-režisieriumi, jei užsimanytų pakeisti spektaklio eigą. Išeini iš teatro, tačiau spektaklis nesibaigia. Galvoji apie iranietį, kuris, pasinaudodamas lietuvio aktoriaus kūnu, išsakė savo mintis. Jis neišgalvotas, gyvas, prieinamas netgi per „Facebooką“. Kaip jam sekasi? Ar jį tikrai gali persekioti dėl tokios žodžio laisvės, kurią jis išreiškia savo pjesėje? Galvoji apie aktorių. Ką jis jautė persikūnydamas į pjesės kūrėją? Ar su malonumu atliko visas jo užduotis? Ar turėjo kovoti su savimi, prisiversti? Galvoji apie tai, kokia tavo paskirtis spektaklyje. Kokie galėtų būti spektaklio pabaigos variantai? Ar tu pats galėtum jį pakeisti?

Kartą Alisa paskui baltąjį triušį nusekė į Stebuklų šalį, kur nesusimąsčiusi išgėrė neaiškaus gėrimo…


Rekomenduoju
:

-Žiūrėti tiems, kurie nori būti nustebinti, kurie pavargo nuo ilgų, sunkių spektaklių. Šis pasirodymas trunka tik valandą, o nuolat besikeičianti jo nuotaika – tai humoras, tai dramatiškumas tikrai neleis nuobodžiauti.
- Ateiti pasižiūrėti spektaklio dar kartą, ar net kelis, nes kiekvienas pasirodymas nenuspėjamas.
- Atsinešti fotoaparatą ir raudoną skrybėlę.

Rodyk draugams

Išgalvota ar reali tikrovė? Filmai apie rašytojus

2013-02-28 parašė lori

Pastaruoju metu teko žiūrėti net kelis gerus filmus apie rašytojus ir patį rašymo procesą. Kai per literatūros pamokas analizuodavom kūrinius, paprastai mokytojai, o vėliau ir dėstytojai pabrėždavo, kad rašytojo ir kūrinio veikėjo tapatinti negalima, nes kūrinys yra išgalvotas. Tačiau, ar iš tiesų taip? Kiek savo gyvenimo rašytojas sudeda į kūrinį? O gal kūrinys gali sukurti jo gyvenimą?

1. Labiausiai patikęs tokio tipo filmas - Fransua Ozono „Provokuojantys užrašai“ (Dans la maison). Šešiolikmetis rašo savo knygą mokyklinių apsakymų forma ir vis neša juos skaityti savo mokytojui. Ar jis aprašo viską, kas vyksta iš tikrųjų, ar išsigalvoja? Prie ko gali priversti toks jo elgesys, vien dėl to, kad turėtų ką rašyti? Kas jam maloniau  - aprašyti tai, ką mato, ar pačiam įikišti į žmonių gyvenimą ir kurti istoriją? Labai įtraukiantis ir linksmas filmukas su netikėta pabaiga.

2. Kas būtų, jei išgalvota istorija taptų realybe? Šmaikštus ir linksmas filmukas „Svajonių mergina“ (Ruby Sparks). Jei egzistuotų tavo svajonių žmogus, atitinkantis visus tavo reikalavimus ir norus, ar su juo būtų įdomu? Ar būtų įdomu, jei galėtum valdyti jo mintis ir veiksmus?  Vaikinas rašo istoriją apie merginą, kuri staiga tampa realia.

3. Kaip gyventi, pasisavinus svetimą kūrinį, o tokiu būdu ir svetimą gyvenimą?  „Žodžiai“ (The Words).

4. Apie pačius žodžius ir jų prasmę filmas „Tūkstantis žodžių“ (A Thousand Words). Ar verta tuščiažodžiauti? Kaip jaustumeisi, jei kiekvienas žodis būtų toks svarbus, kaip tavo gyvybė? Komiškas filmukas su Eddy Murphy.

Rodyk draugams

Kažkur tarp Paryžiaus ir Zanzibaro, kai Teresa virsta Teiresijumi

2012-04-13 parašė lori


Norite atitrūkti nuo realybės ir išgyventi kažką visai kitokio? Spektaklyje „Teiresijaus krūtys“ neegzistuoja realaus pasaulio logika. Čia moters krūtys moka skraidyti, o vyras gimdo vaikus.

Kovo viduryje Vilniaus „Lėlės“ teatre režisierius Gintaras Varnas pristatė premjerinį lėlių spektaklį suaugusiesiems „Teiresijaus krūtys“ pagal prancūzų siurrealisto Pagal G. Apolinero pjesę. Jame vaidina ne tik „Lėlės“ teatro aktoriai, bet ir G.Varno ugdytiniai Elzė Gudavičiūtė, Dovydas Stončius ir Vainius Sodeika.
Spektaklio veikėjai – realūs kadaise gyvenę menininkai. Tad spektaklis bus geriau suvokiamas išmanančiam meno istoriją ir jos personažus. Plačioji masė iš nuotraukų, ko gero, pažins tik Salvadorą Dali. Kitiems suvokimą pagilins nebent prieš spektaklį siūlomas laikraštukas „Teiresijaus žinios“, ar telefonu panaršytas „Google“, aiškinantis dadaizmo ir siurrealizmo sąvokas. O gal neverta analizuoti tų simbolių? Tiesiog leisti savo vaizduotei skristi laisvai?

Pagrindinė spektaklio mintis – moters maištas prieš gamtą ir vyrą. Moteris nebenori būti moteriška ir gimdyti vaikų. Ji nori išbandyti save įvairioje veikloje. „Mes nebeleisim mūsų skirstyti į motinas ir meilužes“, – skanduoja moterys. Na, bet kažkam reikia prisiimti moterišką vaidmenį, kad žmonija neišmirtų. Taigi moteris susikeičia vaidmenimis su vyru. Tačiau ši pagrindinė spektaklio mintis aplipinama daugybės menininkų filosofavimais. Pats spektaklis kuriamas siurrealizmo principu. Siurrealistai aukštino pasąmonę, jie siekė kurti, pasiekę nesąmoningą būklę, atsiduoti savo fantazijoms ir sapnams. Spektaklyje niekas nėra aišku. Neaišku kas vyksta, ir kaip viskas pasibaigs. Neaišku, kur vyksta veiksmas. Europietiškame Paryžiuje ar tolimajame Zanzibare? Eifelio bokštą pakeičia Gedimino pilis. Tai gal Vilniuje? Zanzibaro ministras didina mokesčius menininkams ir džiaugiasi, kad mažėja gimstamumas – nebus tiek išlaidų. Nejučia pereinama prie politikavimo ir Lietuvos politikų pašiepimo. Štai, jie visi miega. O pabaigoje spektaklio nupurškiami pesticidais. Staiga prisimeni kadaise kurtą politinį parodinį „Šėpos teatrą“. Pasirodo, tai to paties G.Varno darbas.

Kai padėtis mūsų šalyje žmonių netenkina, gal geriau gyventi savo sapnais ir svajonėmis? Gal tokią mintį režisierius nori pasakyti į spektaklį įmaišydamas ir siurrealizmą, ir realybės detales? O gal priešingai, nori pasakyti, kad dabartinis mūsų gyvenimas, kai žmonės keičia gyvenimo būdą ir net savo lytį labiau primena sapną, nei tikrovę? Pjesė parašyta dar 1903 m., o juk dabar ji atrodo itin aktuali: mažėjant vaikų gimstamumui, daugėjant netipiškos seksualinės orientacijos žmonių skaičiui.

Nepaisant to, kad mintis įvairiausiom kryptim blaško spektaklio daugiaprasmiškumas, kurio viso perkąsti negali, įdomu stebėti tą margą vaizdą, vykstantį priešais. Įdomi jau pati spektaklio scenografija. Lėlės kuriamos iš visokių nuotraukų iškarpų. Salvadoro Dali personažą atstoja didžiulė mieguistai mirksinti jo galva, o vienas iš jo paveikslų (veidas-kambarys) virsta moterimi. Popierinės lėlės keičia pavidalus, aprangą. Publiką prajuokina žybsintis lėktuvo modeliukas. O vaikų gaminimo mašina, sukurta iš daugybės plastmasinių lėlių ir visokiausių ratelių sraigtelių, iš viso veikia kažkaip kerinčiai ir bauginančiai.

Rekomenduoju:
- Tiems, kurie išmano meną, mėgsta dadaizmą ir siurrealizmą
- Tiems, kurie mėgsta parodijas
- Tiems, kurie domisi naujomis teatro išraiškos priemonėmis
- Tiems, kurie nebijo naujovių teatre ir nori pabėgti nuo kasdienybės į kitokią tikrovę.

Rodyk draugams

Ne striptizo, o humoro ereliai

2012-02-20 parašė lori

Išgirdus, kad rodomas spektaklis „Intymi vyrų trupė „Erelis“ “, gali susidaryti įspūdis, kad tai dar viena spektaklio „Striptizo ereliai“ versija – tokios rodomos „Domino“ ir Valstybiniame jaunimo teatre. Ir tik gerokai vyresnio amžiaus teatro mėgėjai prisimins, kad pasivadinę intymia vyrų trupe „Erelis“ prieš 25-erius metus koncertuodavo būsimi Keistuolių teatro aktoriai: Robertas Aleksaitis, Darius Auželis, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava ir Darius Miniotas. Idioteatras nusprendė atgaivinti užmirštą reginį.

Tuometiniai aktorystės studentai tiesiog žaidė skaitomos liteatūros bei tautosakos motyvais ir žodžių reikšmėmis. Toks jų žaidimas-koncertas priminė vadinamąsias agitbrigadas. Ar toks spektaklio žanras gali būti aktualus šiais laikais? Be jokios abejonės. Žmonės išsiilgę sveiko intelektualaus humoro. Klasikinė lietuvių literatūra ir tautosaka jau prieš 25-erius metus jaunimui atrodė ne itin įdomi ir aktuali. Santykis su ja neaiškus ir šiais laikais. Truputis ironijos nepakenks.

Aktoriai lipdo savitas istorijas pagal „Brisiaus galą“, „Sakmę apie Juzą“ ir pasaką apie Sigutę. Istorijos sekamos žodžiu ir dainomis. Tai primena žaidimą „Pradėtą pratęsk“, kai vienas žaidimo dalyvis užrašo sakinio pradžią, o kitas turi jį pratęsti. Čia viskas atrodo labai panašiai – istorijos pasakotojas pradeda sakinį, pvz., „Sėdėjo motina prie langelio…“, o dainininkų trio pratęsia mintį: „tu, nesėdėk, mama, prie lango…“ ir pan. Taip į istoriją įtraukiama daugybė lietuvių liaudies ir senosios estrados dainų, operečių. Taip dainos naujame kontekste įgauna naujas prasmes. Žaidžiama ir žodžių prasmėmis, ypač vienodai skambančių, pvz., speneliai (krūtų ir ausų dalis), keliai (takai ir kojų dalis), iešmas (priemonė mėsai suverti ir geležinkelio dalis) ir kt. Išgirdęs sakinio pradžią žiūrovas nė neįsivaizduoja, kuo sakinys pasibaigs. Netikėta jo pabaiga sukelia juoko audrą salėje. Tiesa, kad suprastų visą humorą, žiūrovas turi būti pakankamai apsišvietęs – žinoti, kas tas Jurgis Zauerveinas, Simarono žirgas, dizaineris Juzukas (Juozas Statkevičius) ir kt. Į atnaujintą pasirodymą aktoriai įtraukia ir šios dienos aktualijų.

Be tiesiog linksmos pramogos spektaklis turi ir dar vieną pranašumą – jis žadina miegančią žiūrovo vaizduotę ir kūrybiškumą. Kadangi istorija scenoje ne vaidinama, o tik sekama-dainuojama, žiūrovo vaizduotė turi dirbti. Naujai atrastos žodžių prasmės žadina ir paties klausytojo kūrybiškumą. Ar norėtumėt pratęsti R.Aleksaičio pradėtą pasaką? Galbūt reiktų rengti tokius kūrybiškumo klubus, kaip kadaise buvo rengiamos poezijos dvikovos, kurių nariai vienas kitam atsikirsdavo eilėraščių žodžiais? Tai būtų tikrai įdomus ir prasmingas pramogavimo būdas.

Pasakysite, na ir kodėl gi šis pasirodymas pavadintas intymia trupe „Erelis“? Kas čia tokio intymaus? Žodis „intymus“ reiškia tikrai ne vien seksą. Pirminė jo reikšmė – „asmeniškas, skirtas patiems artimiausiems, draugiškas“. Būtent tokia trupė nori būti žiūrovams. Tiesa, sekso užuominų ir pajuokavimų šia tema taip pat rasite.
Erelis – gražus, didingas paukštis, tačiau lietuvių kalboje ereliu perkeltine prasme vadinamas norintis tuščiai pasipuikuoti žmogus. Tokia ironija išlaikoma ir šiame pasirodyme. Tai vienas, tai kitas aktorius uždainuoja solo partiją, o po to besipuikuojančia povyza reikalauja plojimų. Juoką sukelia ne tik tokia aktoriaus povyza, bet ir akcentuojamas personažo niekingumas, žioplumas, senumas. Aktoriai, artėjantys 50-ies metų slenksčio link, vaidina gerokai vyresnius, nei iš tikrųjų yra. Pašiepiant tokias jų savybes taip pat kuriamas humoras. Ar jau pasirengę striptizo erelius iškeisti į humoro erelius?

Rekomenduoju:
• Vyresniosios kartos žiūrovams, mėgstantiems liaudies ir senąsias estradines dainas
• Literatams ir etimologams (žodžių reikšmių aiškintojams)
• Intelektualams, ieškantiems nebanalaus humoro
• Vyresniųjų klasių jaunimui, keikiančiam klasikinę lietuvių literatūrą
• Pirmosios Keistuolių teatro kartos fanams.

Prieš 20 m. ir po:


Rodyk draugams

Karo dievas – jis tarp mūsų!

2012-02-17 parašė lori

Tarp mūsų gyvena karo dievas. Nors vaidiname teisingus ir mandagius, viduje vis tiek liepsnoja nepakantumas ir neapykanta kitiems. Vasario 16 d. Idioteatras pristatė premjerą šia tema – Dainiaus Kazlausko režisuotą spektaklį „Karo dievas“ pagal prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę.
Kai salėje užgęsta šviesos, scenoje pateka mėnulis ir sužiba žvaigždės. Tamsoje matomas tik namo kontūras. Toks vaizdelis nuteikia romantiškai. Tačiau staiga iš kamino išsiveržia dūmai ir į galvą šauna mintis – „nėra namų be dūmų“. Dar vienas simbolis – trijų beždžionėlių (nieko nematau – nieko negirdžiu – nieko nesakau) nuotraukos, šviečiančios tamsoje. Šios beždžionėlės paprastai perteikia žmogaus saviapgaulę. Žmogus nenori matyti ir girdėti blogio, nenori apie tai atvirai kalbėtis. Ši namų taisyklė netrukus bus pažeista.

Visas spektaklio veiksmas vyksta viename kambaryje, o pats spektaklio žanras primena humoristinius televizinius namų serialus. Iš pradžių humoras kuriamas iš pastebimai apsimestinio žmonių elgesio, vėliau – iš nuolat besikeičiančio santykio tarp bendraujančiųjų. Bendrauja dvi poros, susirinkusios aptarti savo vaikų elgesio. Iš pradžių jų diskusija vystosi lėtai ir bendrais atsargiais žodžiais – pagiriant gėles, pyragą, apsikeičiant informacija apie profesijas. Atvykę svečiai, trumpai aptarę reikalus, kelis kartus mėgina išeiti, bet vėl grįžta. Tokia situacija žiūrovui jau šiek tiek pradeda kelti nuobodulį, o štai tuomet viskas ir pagyvėja. Poros atsikrato bet kokio apsimetinėjimo ir mandagumo, užverda karas. Kare kaip ginklai panaudojami iki tol netyčiom išsprūdę faktai (pvz., prisipažinimas apie išmestą iš namų žiurkėną).

Tačiau įdomiausios spektaklyje tos akimirkos, kai vienos šeimos karas prieš kitą šeimą perauga į vyrų karą prieš moteris, kai vyras nebepalaiko savo moters, o palaiko vyriškąją nuomonę. Atrodo, tarsi moteryse ir vyruose būtų užkoduota ta prigimtinė kova. Tomis akimirkomis šeimos pamiršta tikrąją pokalbių kryptį ir pradeda kovoti dėl vyrų ir moterų teisių. Moterys išsako visus savo vedybinio gyvenimo skaudulius. Vis dėlto tenka pripažinti, kad moterys mažiau solidarios. Tik ką „draugiškai“ pykusios ant vyrų, jos puola keikti viena kitą. Gal kaltas moteriškas pavydas? Neveltui sudaužoma kosmetika, skirta paryškinti grožiui-moteriškam pranašumui.

Spektaklis neturi pabaigos. Laikas tiesiog stabdomas. Veikėjai lieka sėdėti ant sofos. Žiūrovui pačiam paliekama nuspręsti, kaip baigsis konfliktas. Ar kitą dieną pasirodys kriminalinė žinutė laikraštyje, ar poros sugebės išsiskirti taikiai?
Kokia spektaklio prasmė? Tiesiog pasijuokti iš komiškų situacijų, iš mūsų pačių amžinos kovos tarp žmogiškumo ir instinktų? Nes išeities nėra. Žmoguje tūno ta pykčio dalelė, noras prieštarauti, kovoti. Grįžtant prie pradžios – „Nėra namų be dūmų“, ir tai normalu. Žmogui būtina kartas nuo karto išsirėkti, išsakyti viską, kas jį erzina, tarsi išmesti savo skaudulius kaip šiukšles, kad taptum švaresnis ir geresnis. Bėda ta, kad viską atvirai išrėkdamas rizikuoji mylimą žmogų įžeisti ar dar blogiau – sužeisti. Kiek žmogus pajėgus nubrėžti ribą, sustoti, kad visko nesugadintų. Ar mumyse gyvenantis karo dievas gali leisti, kad karas baigtųsi lygiosiomis?

Mažas vaikas išgyvena etapą, kai tiki, kad visi galvoja ir nori visiškai to paties, kaip jis. Būtų taip paprasta, jei visų poreikiai, norai ir skoniai būtų tokie patys. Tik ar įdomu?

Rekomenduoju:
- Poroms, gyvenančioms kartu ne vienerius metus
- Poroms, auginančioms paauglius
- Mėgstantiems lengvus gyvenimiškus TV šou-serialus
Artima: Romano Polanskio filmas „Skerdynės“ („Carnage“, 2011) pastatytas pagal tą pačią pjesę.

Rodyk draugams

Gerbiami piliečiai, ar galime būti geresni?

2012-02-15 parašė lori

Alkoholizmą galima išgydyti teatru, o smurtą – komplimentais. Netikite? Tarybiniais laikais žmonės tuo tikėjo ar bent norėjo tikėti. Ar jaučiate nostalgiją tiems laikams, kai visi kalbėjo apie moralę ir vertybes, kai per televiziją nebuvo rodoma nei smurto, nei erotikos? Tuomet visi viens kitą vadino draugais. Tuomet visas pasaulis atrodė daug mielesnis… Na tai kas, kad šiek tiek apgaudinėjome patys save…

Keistuolių teatro scenoje – naujas spektaklis „Gerbiami piliečiai“ (o gal turėtų vadintis „draugai“ (rus. „uvazajemyje tovarišči“)?. Spektaklis pastatytas pagal Michailo Zoščenkos (1913 – 1958) kūrybą. Šis dramaturgas mėgo rašyti trumpas satyrines istorijas. Iš tokių istorijų sudarytas ir naujasis spektaklis, kuriame vaidina jaunoji Keistuolių teatro karta, o prie režisūros dirbo net keturi teatro aktoriai-režisieriai: Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Vaidotas Žičkus ir Ieva Stunžytė.

Scenoje vyksta diskusija, kuri iliustruojama vaidinamomis situacijomis. Tokio stiliaus spektaklis Lietuvoje nėra naujiena. Bene pirmasis tokį spektaklį-agitaciją pristatė Cezaris Graužinis – „Drąsi šalis“. Tame spektaklyje aktoriai analizavo ir pavyzdžiais iliustravo tautinio identiteto sąvoką. Šįkart spektaklyje mėginama išsiaiškinti, kaip nugalėti visuomenės ydas. Tarybų Sąjungos laikais visuomenė buvo ypač agituojama atsikratyti ydų. Žmonės tikėjo, kad visi kartu gali vienas kitam padėti išrauti įsigalėjusį alkoholizmą, smurtą. Netikite? Pavyzdžiui, alkoholizmą galima išgydyti menu. Vienas vyriškis, pradėjęs lankytis teatre, nustojo gerti. Tiesa, tik sekmadieniais, t.y., tomis dienomis, kai eidavo į teatrą. Tiesa, kartais sekmadieniais ir neidavo į teatrą, nes užgerdavo. Tokiu satyriniu vaizdeliu pajuokiamos naivios pastangos. Beje, teatras ne tik kad neišgydo alkoholizmo, teatre netgi girtaujama. Kartą vaidindami spektaklyje aktoriai nusprendžia gerti tikrą vyną, kad būtų lengviau įtikinti žiūrovą (o gal tai tik pasiteisinimas?). Beje, gal tuo norima pašiepti ir OKT spektaklį „Dugne“, kurio metu aktoriai geria degtinę ir jos siūlo žiūrovams.

Na, o kaip galima išgydyti smurtavimą? Gal komplimentais? Juokinga stebėti, kaip nuolat apgirtusi pora pradeda sakyti vienas kitam komplimentus apie gražias akis ir šypseną. Nieko keisto, kad komplimentai baigiasi, ir prasideda keiksmai…

Kodėl žmonės apskritai linkę smurtauti? Kodėl važiuojantį netinkamoje vietoje dviratininką visi iškart aprėkia ir net primuša? Nejau negalima jo gražiai užkalbinti, paklausti – gal nepastebėjai, kad važiuoji ten, kur draudžiama, gal užsisvajojai?

Daugybė komiškų satyrinių situacijų žiūrovą prajuokina ir skatina susimąstyti. Įdomu stebėti, kaip tie patys aktoriai įsigyvena į skirtingus personažus. Visus ypač prajuokina jauna aktorė Judita Urnikytė. Publika leipsta juokais vien nuo jos grimasų. Ji sugeba įtikinamai suvaidinti ir mušeiką berniūkštį, ir lengvabūdę švepluojančią damą.

Tylos minutes tarp istorijų užpildo muzika iš rusiškų kino filmų: „Kaukazo belaisvė“, „Brilijantinė ranka“, „Aš žygiuoju po Maskvą“, „Raktas be teisės perduoti“ ir kt. Vyresnioji karta šiuos filmus prisimins su šypsena veide.

Rekomenduoju:
- Tiems, kurie svajoja apie tobulą dorą visuomenę.
- Tiems, mėgsta satyrą ir parodijas.
- Tiems, jaučia nostalgiją tarybiniams laikams ir seniems geriems rusiškiems filmams.

Tiems, kuriems patiko spektaklis, rekomenduoju perskaityti:
Michailo Zoščenkos istorijas iš serijos „Baisus pasaulis“>>
Pasiklausyti:
Spektaklyje skambančią Bulato Okudžavos dainą>>

Rodyk draugams